Mokykla, kurios direktorius prieš pamokas pasitinka ir asmeniškai pasisveikina su kiekvienu moksleiviu. Ją baigę jaunuoliai moka iki penkių kalbų ir įgyja Prancūzijos bakalaureato diplomą.
„Prancūziška švietimo sistema mažiesiems yra tai, kuo mano šalis tikrai didžiuojasi“, – sako Vilniaus tarptautinio prancūzų licėjaus vadovas, Prancūzijos ministerijos paskirtas ilgametės patirties turintis direktorius-provizorius Lilianas Filipozzi.
Patekti į šią pasaulyje itin vertinamą prancūzišką sistemą geriausia – per mažiausiems skirtą vadinamąjį prancūzišką darželį, kur priimami vaikai nuo pusantrų metų.
Direktoriau, vadovaujate sparčiai augančiam licėjui, priklausančiam Prancūzų švietimo užsienyje tinklui (AEFE). Kaip pavyko įstaigai sėkmingai prigyti ir augti?
Vilniaus tarptautinis prancūzų licėjus atidarytas 1992 metais, tai ir pirmoji tarptautinė mokykla Lietuvoje. Iš pradžių ji buvo skirta čia gyvenusių prancūzų vaikams ir tiems, kurie norėjo, kad jų atžalos mokytųsi prancūziškai. Pradėjome nuo mažiausių. Prancūzų sistemoje yra darželiai mažyliams iki 3 metų. Paskui vaikai eina į ankstyvojo ugdymo mokyklą – „écolematernelle“.
Būtent ši švietimo sistemos dalis yra labai vertinama, nes vaiką paauginę ir mokyklai patikėję tėvai gali grįžti į darbą ir labai nesukti galvos dėl jo ateities, iki sukaks septyniolika ar aštuoniolika metų. Taip abu tėvai gali neaukoti savo karjeros. Mes buvome pirmieji, įsteigę tokią mokyklą. Kodėl mokyklą? Nes vaikai čia nėra darželinukai, jie – mokiniai, su jais dirba specialią kvalifikaciją turintys mokytojai. Dauguma jų atvyksta iš Prancūzijos.
Prancūzijoje mažiausiųjų mokykla nuo 3 metų yra privaloma, kaip pas jus – mokymasis nuo pirmos klasės. Žinoma, mažiukai nė nejaučia, kad jie mokosi, nes viskas pradedama žaidimo forma, pamažu, žodis po žodžio, integruojant prancūzų kalbą, kultūros pažinimą. Pati mokyklų struktūra gali pasirodyti griežta, bet patekus į ją taip nebeatrodo – pamokėlės ir mokymosi pradžia daugiau skirta tikriems ateities moksleiviams, geriems savo valstybės piliečiams parengti. Beje, Prancūzijoje mažiausiems vaikams skirtų mokyklų yra daug, net kelių šimtų gyventojų miestelis tokią turi. Tai vis – dėl moterų laisvių ir vaikų gerovės.
Vilniaus tarptautinio prancūzų licėjaus nuotr.
Kodėl verta rinktis būtent prancūzišką ugdymo sistemą?
Pabrėžčiau išsilavinimo kokybę – vaikai pas mus gauna daug žinių, daugiakultūrę, daugiakalbę aplinką, puikiai pažįsta prancūzų kultūrą, kuri yra vertinama visame pasaulyje. Taip pat mūsų mokyklose rūpinamasi vaikų gerove, turiu galvoje ne tai, kad jie gali tik žaisti, ne. Tėvai, patikėdami vaikus, tikisi visokeriopo išsilavinimo ir puikios prancūzų kalbos. Žinoma, ne po pirmų metų mažiausiųjų klasėje, paskui.
Taip pat jie tikisi kelių užsienio kalbų, nes mūsų vaikai mokosi lietuvių, anglų, vokiečių, ispanų, italų ir, be abejo, prancūzų kalbų. Po gimtadienių, į kuriuos susirenka skirtingų mokyklų moksleiviai, sulaukiame tėvų atsiliepimų, kad jie nesunkiai atskiria, kurie – iš mūsų licėjaus. Jie mandagūs, bendraujantys, išauklėti, mokantys palaukti, nekeliantys triukšmo. Moksleiviai labai anksti išmoksta mokytis savarankiškai.
Kiekvieną trečiadienį darželyje su tėvais geriu kavą – jie gali pasakyti, kas yra gerai, kas – blogai. Darželio mokytojai reguliariai susitinka su tėvais ir aptaria vaiko rezultatus, ko ir kaip jie mokosi, išgirsta tėvų lūkesčius. Mažųjų mokykla man atrodo svarbi, nes ji – visos sistemos ateitis. Čia jie praleidžia ketverius metus.
Priimate labai mažus, dvejų metų neturinčius vaikus. Ar jiems ne per anksti atsiskirti nuo tėvų ir patekti į daugiakalbę aplinką?
Pirmus metus adaptaciją palengvina tai, kad kiekvienoje darželio klasėje yra mokytojos asistentė, kalbanti ir lietuviškai, ir prancūziškai. Pamokos vyksta prancūziškai – tai ryto ritualai, kai mokytojas papasakoja, kuri šiandien diena, koks oras. Taip mažieji įsimena po vieną kitą žodį ar frazę. Jei kažko nesupranta, mokytojai pasitelkia neverbalią komunikaciją arba pagelbsti jo gimtąja kalba šnekanti asistentė.
Tad jie nepatiria daug streso dėl daugiakalbiškumo. Tarpusavyje vaikučiai kiek nori gali kalbėti lietuviškai – tai natūralu. Prancūzų jie mokosi vadinamuoju imersijos metodu – girdėdami daineles, skaičiuotes, eilėraštukus, frazes, žodžius, kurių reikšmę pamažu savaime įsisąmonina. Tarkime, mokytojas jiems perskaito knygelę apie kokį nors žvėrelį ar daiktą, tada visi jį piešia, vieni kitiems parodo. Ši metodika puikiai tinka jų amžiui, nes vaikai mokosi nepatirdami jokio spaudimo.
Pamažu, žingsnis po žingsnio, kartu mokomės ir to, kaip atsiskirti tėvams nuo vaikų, sukurti naują santykį su mokykla. Pastebėjau, kad sunkesnis tebūna pirmas pirmųjų mokslo metų mėnuo, vėliau viskas – kuo puikiausiai. Sakau tai, nes paprastai neprarandame mokinukų nuo rugsėjo iki gruodžio mėnesio, vadinasi, jie visi pritampa.
Kokias svarbiausias vertybes diegiate moksleiviams?
Europietiškas: pilietiškumą, lygias galimybes, toleranciją, atvirumą pasauliui, mokėjimą gyventi bendruomenėje, būti jos dalimi, kūrybiškumą. Taip pat mūsų sistemoje svarbu analitinis mąstymas, mokėjimas išsakyti nuomonę, pagarbiai diskutuoti. Darželyje tai prasideda nuo mažų dalykų. Pavyzdžiui, mokėti palaukti, gerai elgtis grupėje. Apibendrindamas pasakyčiau, kad stipriausi sistemos bruožai – refleksija, analizė, kritinis mąstymas ir kūrybiškumas.
Kokia mažiausiųjų dienotvarkė? Prancūziškame darželyje nėra mums dar dažnai įprasto pietų miego?
Nuo 7.30 val. vaikai priimami priežiūros grupėje, kur gali palaukti pamokėlių pradžios. Pamokos darželyje vyksta iki 15 val., trečiadieniais – iki 12 val. Po jų iki 18 val. vaikai užsiima smagia veikla, juos prižiūri kvalifikuoti Neformaliojo ugdymo skyriaus prancūzakalbiai animatoriai. Vyksta papildomi būreliai: keramika, zumba, futbolas ir kt. Per moksleivių atostogas ir visą liepos mėnesį tėvų patogumui veikia laisvalaikio centras.
Atsižvelgiame į kiekvieno mokinio ritmą, pagal jį skiriame užduotis. Kviečiame į susitikimus su prancūzų menininkais, važiuojame į teatrus, rengiame mokslų dieną ir stengiamės kuo daugiau būti lauke bet kokiu oru.
Pavyzdžiui, vaikai daug laiko leidžia Sapieginės miške, esančiame prie pat darželio. Šiemet vienoje klasėje pradėjome „Lauko mokyklos“ projektą, kai mažieji kartą per savaitę eina į mišką. Ten irgi vyksta edukacinė veikla – iš pagaliukų dėliojama abėcėlę, stebima, kaip keičiasi konkrečių medžių lapai. Vaikai nešėsi juos į klasę, klijavo albumus atskirai ąžuolo, beržo, rašė jų pavadinimus prancūziškai. Kartais iš miško visi sugrįžta purvini, bet laimingi. Juk koks smagumas ant užpakalio nučiuožti nuo kalniuko (šypsosi). Tėvus įspėjame pasirūpinti tinkama apranga. Mokiniai į lauką valandai išeina ir per pietų pertrauką.
Bendroji darželio patalpa vadinama biblioteka – taip stengiamės, kad vaikai įgytų įprotį lankytis bibliotekoje, vežiodami juos po spektaklius, koncertus pratiname lankytis kultūros renginiuose. Kieme jie prižiūri daržą, priešmokyklinukų klasėje gyvena viščiukai, po darželio klases straksi triušis. Tai irgi – gamtos pažinimas.
Šiemet visus metus vykdėme jaunųjų literatūros kritikų programą, kurią sumanė viena asociacija Prancūzijoje. Vaikai su mokytoja per pamokas visus metus skaitė geriausias neseniai išleistas knygas, paskui balsavo už savo favoritę, dėdami parašą sąraše, gaudami biuletenį ir eidami balsuoti į specialią kabiną. Taip jie sužinojo, kaip vyksta ir tikri rinkimai. Paskui kiekvienos klasės balsavimo rezultatus suskaičiavome, siuntėme į Prancūziją, nes šiuose rinkimuose dalyvavo 800 mokyklų, veikiančių ir Prancūzijoje, ir užsienyje.
Vienos knygos iliustratorius buvo atvykęs į mokyklą, pasakojo vaikams, ką jis veikia, mokė piešti savo technika, galiausiai norintiesiems į knygeles padalijo autografus ir nupiešė tai, ko kiekvienas pageidavo, – norimą gyvūną, personažą. Paskui tas pats iliustratorius iš darželio persikėlė į vyresniųjų mokyklą, ten mokė jau rimtesnių dalykų. Susitikimai su kultūros, sporto žmonėmis pas mus dažni.
Mums svarbi ir tarpusavio bendravimo kultūra, artimi santykiai. Tarkime, darželyje neseniai vyko stalo žaidimų savaitė, kai į klases galėjo ateiti tėvai, broliai, sesės, mokytojai ir visi kartu žaisti stalo žaidimus. Jų turime prikaupę ir skoliname vaikams į namus, kaip knygą iš bibliotekos. Stalo žaidimai padeda tėvams ir vaikams kurti stipresnį, artimesnį santykį.
Prancūziškose ugdymo įstaigose vieną valandą pietų miega vaikai iki trejų metų, vyresniame amžiuje tai net yra draudžiama. Darželyje prisitaikome prie vaiko poreikių – jeigu tėvai pageidauja ir vaikui reikia pietų miego, ir vyresni gali miegoti su mažaisiais. Daugybė tėvų nepageidavo, kad vaikai miegotų pokaičio, nes vėliau sutrinka jų dienos ritmas.
Užtat pas mus keturmečiai ir penkiamečiai dienos viduryje, pavalgę pietus, turi dvidešimties minučių ar pusvalandžio ramybės laiką, kai gali skaityti, piešti, žaisti, klausytis muzikos. Mokytojas tuo laiku nieko jiems nesako, vaikai tiesiog ilsisi. Šešiamečiai – jau pradinės mokyklos mokiniai, tad jie tuo laiku mokosi – skaito, rašo.
Vilniaus tarptautinio prancūzų licėjaus nuotr.
Ką pasakytumėte tiems, kurie bijo leisti vaikus į jūsų mokyklą, kad šie neprarastų lietuviško identiteto?
Prarasti jo neįmanoma. Jau keturmečiams pamokėles veda lietuvių kalbos mokytoja. Lietuvos švietimo ministerija licėjų pripažįsta kaip tarptautinę mokyklą, visos programos yra akredituotos. Šalia prancūziškos programos lietuvių kalbos mokymas pagal Lietuvos švietimo programą pradedamas pradinėje ir tęsiamas vidurinėje mokykloje, suteikiant mokiniams galimybę integruotis į vietos aukštojo mokslo sistemą. Taigi, mūsų moksleiviai turi galimybę laikyti lietuvių kalbos dešimtos klasės ar brandos egzaminus.
Skirtumas tas, kad pas mus kitos disciplinos dėstomos prancūziškai, programa yra Prancūzijos nacionalinės švietimo sistemos turinys. Kartu siūlome daugiakultūrę aplinką, suteikiame vaikams platesnį pasaulio matymą. Jie auga pasauliui atviri piliečiai. Tad baigusieji mokyklą laisvai kalba lietuviškai ir prancūziškai, taip pat angliškai ir kita pasirinkta kalba. Būtent laisvai mokama prancūzų kalba skiria mus nuo kitų tarptautinių mokyklų, kur vaikai išsineša iš esmės tik anglų ir antrą užsienio kalbą.
Pas mus mokosi 22 tautybių vaikai. Ir tarp jų nėra daug prancūzų (apie 12 proc.). Lietuviai sudaro apie 70 procentų moksleivių, vadinasi, mūsų sistema pasitikima. Mokykloje bendraujama ne tik prancūzų, bet ir anglų, lietuvių kalbomis, tad tėvams nekyla problemų susikalbant su mokytojais ar vadovais.
AEFE tinklo mokykloms netgi privaloma integruotis į vietos bendruomenę. Mes minime Lietuvai svarbias dienas – Kovo 11-ąją, Vasario 16-ąją, laikomės tradicijų – švenčiame Kaziuko mugę, Užgavėnes. Per jas deginome Morę, kolegoms prancūzams tai atrodė gana egzotiškas ritualas (šypsosi). Švenčiame ir Prancūzijos šventes, nors nesame dideli patriotai ir jų pernelyg nesureikšminame.
Mums svarbiau – prancūzų kultūra, menas, tad kiekviena proga kviečiame žinomus savo šalies menininkus. Spalį vienas gatvės menininkas penkiolika dienų kurs kartu su vaikais Šilo gatvėje esančiame darželyje. Jie pieš, bendraus, paskui šis meno kūrinys bus perkeltas ant sienos – taps ją puošiančia freska.
Kiek metų pats esate Lietuvoje?
Dvejus. Pagal darbo sutartį būsiu dar tiek pat. Prieš Lietuvą dirbau Gvadelupėje, Ukrainoje, Libane, Prancūzijoje, Marakeše. Paskui turėčiau grįžti į Prancūziją. Laukdamas paskyrimo, rinkausi tarp dviejų – Seulo ir Vilniaus. Jūs buvote mano prioritetas. Prancūzijoje aš dirbau ir dirbsiu tik su vyriausio amžiaus moksleiviais.
Čia tenka su visais. Užsienyje, o AEFE tinklui priklauso 552 mokyklos 139 šalyse, visoms sistemos dalims vadovauja vienas ir tas pats žmogus. Kiti Vilniuje dirbantys mokytojai, kaip ir aš, turi daug tarptautinės patirties, yra atviri visoms kultūroms (ne tik prancūzų), jie – vaikus įkvėpti gebančios asmenybės. Tad mokytojai yra vienas argumentų, dėl ko tėvai renkasi mūsų mokyklą, kurią nuolat tobuliname: Lietuvoje licėjus veikia kaip viešoji įstaiga, visos pajamos skiriamos švietimo reikmėms.
Ar vaikai šalyse, kuriose dirbote, yra skirtingi?
Taip. Lietuviai vaikai ir tėvai yra malonūs, kiek kuklūs, santykinai mažai kalba. Jie ne iškart skuba pasakotis, net turėdami problemų. Viskas pasikeičia, kai tarp mokyklos vadovų, mokytojų ir jų atsiranda pasitikėjimas. Užmezgus ryšį, su lietuviais bendrauti tampa daug paprasčiau. Tėvai yra reiklūs, labai rūpinasi savo vaikais, o Lietuvos moksleiviai, sakyčiau, yra nuostabūs!
