„Mados pasaulis ne visada toks žiaurus ir negailestingas – arba man tiesiog labai pasisekė“, – prisipažįsta vos 21-erių Tauras Žemaitis. Nepaisant jauno amžiaus, jis jau dirba Milane ir užima nišinę poziciją prestižiniuose „Gucci“ mados namuose, įkūnydamas kūrybinę aistrą ir ambicijas.
Taurai, kaip atsidūrei tokioje pozicijoje?
Studijuodamas mados stilizavimo (angl. „fashion styling“) programoje Polimodos institute Florencijoje, sutikau dėstytojus, kurie tapo mano mentoriais ir padėjo atrasti savo kryptį – stilisto, vizualinio tyrėjo ir meno direktoriaus profesijas. Jų dėka dar studijų metu prisidėjau prie vieno „Gucci“ projekto. Buvau apsuptas profesionalų, kurie į mane žiūrėjo kaip į kolegą, o ne tik studentą.
Paskutiniais studijų metais žinojau, kad jau turiu darbo vietą, – tereikėjo užbaigti mokslus, nes nenorėjau jų mesti paskutinėje stotelėje. Toks supratingumas mados industrijoje pasitaiko retai, todėl esu be galo dėkingas už šią galimybę.
Esi pavyzdys daugeliui jaunų žmonių. Kaip pavyko užsitarnauti pasitikėjimą dar neturint darbo patirties?
Prieš pradėdamas dirbti nė neįsivaizdavau, kad tokia profesija kaip vizualinis tyrėjas apskritai egzistuoja (juokiasi). Mano dėstytojai ne tik supažindino su šia sritimi, bet ir tapo svarbia atrama. Jie pamatė mano potencialą, entuziazmą ir norą mokytis – galbūt todėl, kad esu jaunas ir dar nepavargęs nuo industrijos.
Vadinasi, neteko verstis per galvą, kad įrodytum savo vertę?
Negaliu sakyti, kad man sekasi, bet manau, kad gera pradžia – pusė darbo, o aš tą pradžią turiu (šypsosi). Suprantu, kad turiu neeilinę privilegiją ir ne visiems pasiseka taip, kaip man (arba bent jau ne iš karto), bet studijų metu buvo visko. Jei kas nors anksčiau man būtų pasakęs, kad turėsiu tiek save aukoti dėl mokslų, būčiau pasukiojęs pirštu prie smilkinio. Vis dėlto tikiu, kad tikrieji iššūkiai dar laukia, o be jų nėra augimo.
Papasakok apie darbą su „Gucci“. Kokios tavo pareigos?
Dirbu Riccardo Zanolos studijoje Milane, o mūsų pagrindinis klientas yra „Gucci“. Mano darbas kaip vizualinio tyrėjo – rinkti įkvėpimą kūrybinėms komandoms: vaizdinę medžiagą, nuotraukas, kurios padėtų formuoti idėjas reklaminėms kampanijoms, kolekcijų pristatymams ar socialinių medijų turiniui. Taip pat prisidedu prie konceptų kūrimo ir idėjų generavimo, analizuodamas menininkų darbus ar istorinius archyvus.
Jaunesniojo meno krypties direktorius atsako už fotosesijų idėjas, erdves, modelių atranką – visą vizualinę projekto dalį. Prieš kiekvieną projektą iš rinkodaros ir kūrybinės komandos gauname projekto gaires apie pagrindinę jo mintį. Pavyzdžiui, neseniai dirbome prie kampanijos, skirtos Londono rinkai, kuri, beje, laimėjo metų apdovanojimą. Vienas iš kadrų turėjo būti ant stogo, tad ieškojau archyvinės medžiagos bibliotekose ir kitų žymių fotografų darbuose, kurie padėtų komandai vizualizuoti šią idėją. Toks pasiruošimas padeda užtikrinti, kad visi kūrybinio proceso dalyviai aiškiai suprastų viziją.
Dažnai tenka prisiliesti prie kolekcijų pristatymo užkulisių, dirbti ant raudonojo kilimo, todėl galvojame vizualines idėjas ir šou, kurios įkvėptų ir padėtų visai kūrybinei komunikacijai.
Regis, tavo pareigose nėra galimybių pasakyti „šiandien nesu kūrybiškas“. Iš kur nuolatos semiesi idėjų ir kaip nepavargsti nepailstamai suktis kūrybinėje karuselėje?
Mano darbas reikalauja nuolatinio smalsumo ir gebėjimo prisitaikyti prie dinamiškos aplinkos, todėl jaučiuosi savo vietoje. Manau, kad įkvėpimas atsiranda bėgant nuo rutinos ir aš kaip įmanydamas jos vengiu (šypsosi). Vieną dieną lankausi muziejuose ar galerijose ieškodamas įkvėpimo, kitą dieną dirbu iš biuro ir informaciją renku interneto platybėse. Darbas intensyvus ir nenuspėjamas, tačiau labai įdomus.
Sunkiausia yra suprasti, įsijausti ir perteikti kito žmogaus viziją. Būna projektų, kai nežinome, ko tiksliai ieškome, bet privalome tai rasti – ironiška, bet įdomu. Kiekvienas projektas reikalauja didelio pasiruošimo: prezentacijoms, apimančioms vien idėjos aprašymą, gali būti skirta net dešimtys puslapių, o vienai fotosesijai neretai tenka ruoštis pusmetį. Tokia intensyvi veikla ir kūrybiškumas kartais vargina, tačiau nuolatinis mokymasis ir įvairovė palaiko kūrybiškumą.
Stilistas ir vizualinis tyrėjas – skirtingos, bet tarpusavyje susipynusios sritys. Kaip nuolatinis idėjų ieškojimas tau padeda įgyvendinti savo asmeninius projektus?
Kaip stilistas galiu išreikšti save kūrybiškai, o vizualinio tyrėjo darbas yra labiau kaupiantis įkvėpimą nei jį išreiškiantis. Visi mano stilizavimo darbai prasideda nuo idėjų paieškos, lygiai taip pat kaip ir mano pagrindiniame darbe – abi jos viena nuo kitos priklauso, nes stilizuojant taip pat reikia ieškoti idėjų, sugalvoti konceptą. Šiuo metu neturiu tiek laiko užsiimti stilizavimu, todėl noriu tai daryti labiau iš kūrybos ir noro save realizuoti – nenoriu tapti komerciniu stilistu, nes stilisto duona tikrai nėra valgoma vien tik iš žurnalų viršelių.
Į mados industrijos sūkurį patekai labai jaunas. Ar prieš tapdamas jo dalimi piešei idealistiškesnį, labiau romantizuotą piešinį, kuris pasirodė esąs iliuzija, ar buvai pasiruošęs viskam?
Nemeluosiu, prieš žengdamas į šią sritį turėjau stereotipų. Buvau pasiruošęs „Ir velnias dėvi „Prada“ scenarijui – intrigos, pavydas, aukšti standartai ir darbas, kuris apsiriboja kavos nešiojimu vadovams. Bet mano patirtis buvo visiškai kitokia: tiek studijų, tiek karjeros aplinkoje mane supo ypač draugiški ir palaikantys kolegos.
Mano požiūris į darbą tapo realistiškesnis. Pamačiau, kaip iš tikrųjų vyksta fotosesijos, todėl pradėjau labiau vertinti komandą, dirbančią už kadro, nes žinau, kiek tai reikalauja pasiruošimo ir laiko. Pavyzdžiui, drabužiai dažnai būna prisegti segtukais, kad idealiai priglustų, o retušas ir apšvietimas gali užmaskuoti bet kokius netobulumus. Mados industrijos esmė – kurti iliuziją, o būtent šiame netikrumo sluoksnyje slypi dalis jos žavesio. Nors priklausyti mados pasauliui yra privilegija, svarbu suvokti, kiek daug slypi už nušlifuotų kadrų.
Kokius įžvelgi skirtumus tarp Italijos ir Lietuvos mados rinkų?
Dirbu prie skirtingo dydžio projektų: Italijoje – su vienu didžiausių pasaulyje prekių ženklų, o Lietuvoje – labiau su individualiais ir mažais kūrybiniais projektais, todėl negaliu vertinti objektyviai. Bet kas man labai jaučiasi, tai skirtingas požiūris į komandą. Italijoje yra įprotis, kad visi projektai vystomi komandiniu principu, todėl dizaineris ar fotografas niekada nėra vienintelis žmogus, kuris sukuria projekto viziją. Žmonės dirba komandiškai ir tolygiai. Lietuvoje dažniau vienas kūrėjas dominuoja projekte, o kiti tiesiog vykdo jo nurodymus. Komandiškumas nėra labai įprastas dalykas, nes žmonės labiau pratę dirbti individualiai. Tačiau yra ir savų pliusų bei minusų – man daug lengviau dirbti, kai gali pasitikėti komanda, šiek tiek atleisti vadžias ir perleisti kontrolę.
O ar mados industrijoje pastebi kartų skirtumų? Jei taip, kaip jie pasireiškia?
Mano kolegų rate yra žmonių nuo dvidešimties iki penkiasdešimties, ir bendravimas tarp mūsų yra lygiavertis, bet žinau, kad daugelyje įmonių yra kitaip. Esu jauniausias kūrybiniame biure, bet, nepaisant jauno amžiaus, visada sulaukiau pagarbos ir galimybės išreikšti savo nuomonę. Matau, kaip skirtingos kartos viena iš kitos mokosi, ir ta bendrystė mane įkvepia.
Iš kur tokia motyvacija ir užsidegimas?
Jaunatviškas maksimalizmas (juokiasi). Kalbant rimtai, turiu stiprų užnugarį ir besąlygišką tėvų bei artimųjų palaikymą. Mane motyvuoja aplinka, kuri neleidžia užsisėdėti, taip pat žmonės, kurių profesinė kelionė ir pasiekimai leidžia mokytis iš jų. Svajoju, kad ir būdamas garbaus amžiaus neprarasiu noro mokytis, viskuo domėtis ir būti įkvėpimu kitiems.
