Vos 23-ejų lietuvis Saidis Orda užsitarnavo pasaulinio lygio mados fotografo ir stilisto titulą. Asmenukės privačiuose vakarėliuose su Donatella Versace, Dua Lipa ir Simonu Porte’u Jacquemusu, užsimezgusios draugystės su mados pasaulio ikonomis, pirmosios eilės prestižinių mados namų kolekcijų pristatymuose ir stiliaus kūrimas „Netflix“ realybės šou – visa tai išskirtinio talento ir nepalaužiamo ryžto rezultatas.
„Turiu viską, apie ką svajojau“, – giliai atsidūsta. Tačiau jo žvaigždė neužgimė per naktį, o kelias iki šlovės buvo vingiuotas ir kupinas iššūkių.
Saidi, kuo gyveni šiuo metu? Kas įdomaus ir intriguojančio vyksta tavo profesiniame kelyje?
Neseniai grįžau iš Niujorko, kur praleidau kelis mėnesius, dirbau prie antrosios savo fotoknygos. Londone mano darbas niekada nebūna monotoniškas. Vienomis dienomis esu ypač užimtas – dalyvauju kampanijų fotografavimuose, keliauju į mados savaites Paryžiuje ir Milane, dirbu įvairiuose projektuose. Kitomis dienomis tiesiog leidžiu sau atsipalaiduoti ir žiūrėti „Netflix“ (šypsosi).
Manau, menininkui svarbu išlaikyti balansą tarp intensyvaus darbo ir poilsio, kad išliktum kūrybingas, atgautum jėgas ir ryšį su savimi. Taip pat plėtoju projektą „ORDAstudios“ ir turiu keletą slaptų projektų, kurių dar negaliu atskleisti (šypsosi).
Kaip tavo rankose atsidūrė fotoaparatas? Ar vaikystėje buvai tas, kuris užtikrintai sakė: užaugęs būsiu fotografu?
Fotografija domėtis pradėjau maždaug dvylikos. Mano mama yra kostiumo dizainerė, todėl dažnai rengdavo savo darbų fotosesijas. Jose dalyvaudavau ir aš, ėmiau fotografuoti užkulisius. Mama iš karto pastebėjo mano potencialą ir leido nufotografuoti vieną iš jos kampanijų – tai buvo esminis postūmis mano karjeroje. Išbandžiau įvairius fotografijos žanrus, bet galiausiai, būdamas dar šešiolikos, atradau savo aistrą būtent madai. Vėliau mano karjera pradėjo sparčiai kilti, manimi pasitikėjo menininkai, dizaineriai, visuomenės veikėjai, nors tada patirties turėjau dar nedaug.
Vos baigęs gimnaziją gimtojoje Ukmergėje pakėlei sparnus į Jungtinę Karalystę, kurioje įstojai į Falmuto universitetą studijuoti mados fotografijos.
Lietuvoje sulaukiau neįtikėtino palaikymo, tačiau žinojau, kad tai tik pradžia. Norėjau augti ir tyrinėti galimybes už jos ribų, todėl prieš šešerius metus nusprendžiau išvykti ir studijuoti mados fotografijos. Tuo metu šis universitetas buvo pirmasis visoje Jungtinėje Karalystėje pagal šį kursą, studijuodamas ten turėjau galimybę mokytis iš garsių mados fotografų-lektorių, tokių kaip Jonathanas Simmsas, Donaldas Christie ir Eloise Parry. Studijos padėjo man įgyti vertingų žinių ir patirties, susipažinti su įvairiais žmonėmis ir kultūromis. Tai suteikė kūrybinį impulsą, atvėrė duris į tarptautinę karjerą ir padėjo atrasti savo vietą šioje dinamiškoje industrijoje.
Neįtikėtina matyti lietuvį, taip sėkmingai įsitvirtinusį pasaulinėje mados rinkoje, o dar tokio jauno amžiaus… Tavo darbai publikuojami pasaulinio lygio leidiniuose, fotografuoji žymias popkultūros asmenybes ir dizainerius, dalyvauji jų kolekcijų pristatymuose, net privačiuose vakarėliuose… Ar būna momentų, kai norėtum įsignybti? Ką tau pačiam reiškia tokios pažintys ir galimybės?
Londone mano gyvenimas akimirksniu įgavo pagreitį. Pamenu, praėjusiais metais jaučiausi tarsi gyvenčiau sapne, nes įvykiai klostėsi vienas po kito be sustojimo. Buvo akimirkų, kai pagalvodavau: „Oho, tai nuostabu!“ Pavyzdžiui, kai dalyvavau „Balenciaga“, „Versace“, „Rick Owens“, „Mugler“ ir kitų žymių mados namų šou. Juose susipažinau ir nusifotografavau su Donatella Versace, Simonu Porte’u Jacquemusu, Dua Lipa… Ar kai privačiuose vakarėliuose prie vieno stalo sėdėjau su muzikos, kino ir mados įžymybėmis, tokiomis kaip Tyga, Avril Lavigne, Shannon ir Shannade Clermont, Kylie Jenner komanda ir daug kitų. Taip pat labai vertinu galimybę kurti stilių „Netflix“ prabangaus nekilnojamojo turto realybės šou „Buying London“ dalyvei Rasai Bagdonavičiūtei.
Kartais tai atrodo nerealu, bet juk pats išsikeliu aukštus tikslus. Reikia pasitikėti savimi ir turėti iliuziją, kad, jei tai skirta tau, įvyks. Po praėjusių metų šventai tikiu, kad nieko nėra neįmanoma. Jei iki metų pabaigos norėčiau nusipirkti naujausią „Lamborghini“, manau, kad galėčiau tai padaryti. Bet manęs tai nejaudina (šypsosi).
Dėl tarptautinio darbo tavo artimų draugų rate atsirado ne viena garsi asmenybė, o tai suteikia daugiau matomumo ir žinomumo. Tai priimi kaip gyvenimo dovaną ar, atvirkščiai – esi linkęs pernelyg to nesureikšminti?
Stengiuosi, kad kiekvienas mano klientas jaustųsi vertinamas. Neskirstau žmonių pagal vertę, nuopelnus ar finansinį statusą… Susitikimas su žmogumi, kurį gerbiu ir žaviuosi, gali būti įdomus ir įsimintinas, tačiau pirmenybę teikiu tikriems pokalbiams ir asmeniniam ryšiui. Turiu draugų ir iš žinomų žmonių rato, bet daugelis šių pažinčių yra susijusios su konfidencialumo susitarimais, deja, ne tik darbe. Pavyzdžiui, dirbdamas su amerikiečių įžymybėmis, pirmą kartą susidūriau su NDA („non- disclosure agreements“, liet. „informacijos neatskleidimo susitarimas“) koncepcija, kuri iš pradžių buvo nepažįstama, bet dabar tapo savaime suprantamu dalyku. Nepaisant to, užmezgiau reikšmingus ryšius su mados industrijos profesionalais. Svarbu būti prieinamam ir profesionaliam, nes niekada nežinai, kas galėtų tave rekomenduoti ar kreiptis dėl būsimo bendradarbiavimo.
Daug kas gali manyti, kad tokie pasiekimai yra sunkiai pasiekiama svajonė. Kaip viskas buvo iš tiesų? Su kokiais iššūkiais ir sunkumais susidūrei?
Iki šiol sunkiausias etapas buvo tik atvykus studijuoti į mažą studentų miestelį Kornvalį pietuose. Turėjau užsidirbti pragyvenimui, o darbai, iš kurių galėjau rinktis, apsiribojo vietiniais barais, restoranais ar maisto prekių parduotuvėmis. Kadangi neturėjau ankstesnės panašaus darbo patirties ir buvau naujokas šioje šalyje, paieškos tapo dideliu iššūkiu. Galų gale, vienintelė vieta, kuri mane pasamdė, buvo „McDonald’s“.
Dirbau dvejus metus, buvo psichologiškai, fiziškai ir emociškai sunku, nes derinau viso etato grafiką su dieninėmis studijomis. Dažnai po pamainos grįždavau namo ašarodamas dėl fizinio skausmo ir emocinės įtampos. Nepaisant sunkumų, šis laikotarpis išmokė mane vertingų pamokų ir ugdė ištvermę, padėjo suprasti, kad tokios patirties daugiau pakartoti nenorėčiau ir kad tai – laikina. O kai atsikrausčiau į Londoną ir pradėjau siekti svajonių, matyt, atsidūriau tinkamu laiku, sutikau tinkamus žmones ir pradėjau dirbti tai, ką moku geriausiai, tačiau kartu tai atnešė naujų iššūkių, nes konkurencija yra milžiniška, pradėti karjerą šiame mieste, būnant dvidešimties, išties nelengva. Nemeluosiu, tikrai buvo momentų, kai abejojau savimi – reikia mokėti kovoti su vidiniais demonais (šypsosi).
Tavo nuotraukos – meninės, siurrealistinės, pasakojančios istorijas, turinčios paslapties, tamsos ir ironijos… Kas nusako tavo atpažįstamumą, tai, dėl ko išsiskiri iš kitų fotografų?
Manau, kad fotografui ypač svarbi stipri vizualinė žinutė. Šiandien yra tiek daug fotografų, kurie stengiasi sutelkti dėmesį į tai, kas madinga, arba kuria fotografiją, kuri yra labiau tradicinė ir šiek tiek primityvi. Man patinka kurti istorijas, tyrinėti įvairius dalykus. Ilgą laiką bandžiau atrasti savo stilių, nes norėjau daryti kažką kitokio, įdomesnio nei visi ir, manau, man tai pavyko.
Mano darbai dažniausiai kviečia diskutuoti, verčia susimąstyti, juose visada yra ironijos ir sarkazmo. Mane įkvepia postpostmodernizmas, įžymybių ir paparacų kultūra. Nagrinėju temas apie šlovę bei tuštybę. Stengiuosi šiuos visus elementus integruoti į savo darbą, nes noriu spręsti nūdienos problemas ir pateikti jas jvairiais būdais. Vienas naujausių mano projektų buvo su Kate Moss antrininke – atsakas buvo fenomenalus. Be to, dažnai naudoju koliažus, primenančius 10-ojo dešimtmečio plakatų stilių ir tyrinėju meilės sau temą, kuri kritikuoja visuomenės narcisistinį požiūrį į fizinę išvaizdą. Šis požiūris kviečia žmones pergalvoti grožio sampratą ir atspindi kultūrines jėgas, formuojančias šiuos idealus.
Kiti aspektai, kurie daro mano darbą atpažįstamą, – masyvių gėlių naudojimas, juodos spalvos stilistika, siurrealistiškumas ir specifinis modelių pasirinkimas. Mano fotografavimo technika ir eksperimentinis požiūris taip pat prisideda prie išskirtinės vizualinės kalbos.
„Kūno koliažo“ techniką neseniai patentavai, susidūrei su vagystėmis?
Gėlių ir kaspinų naudojimas yra šiek tiek ironiškas, atspindintis būdus, kaip žmonės keičia savo įvaizdžius ir kūnus, – pridėdamas šiuos elementus subtiliai siekiu daryti pareiškimą apie grožio standartus.
Patentavau idėją, nes ji buvo pavogta kelių didžiųjų prekių ženklų ir įžymybių. Tai buvo sudėtingas procesas, tačiau dabar jaučiuosi saugesnis, žinodamas, kad galiu teisiškai apsaugoti savo originalią koncepciją. Tai nėra malonu, antra vertus – puikus įvertinimas (šypsosi).
Esi ne tik fotografas, bet ir stilistas, o tai nėra dažna kombinacija. Kaip sugalvojai stilizuoti?
Nors tai nėra įprasta, stiliaus žinios yra svarbios mados fotografijoje, ypač jei neturi stilisto. Mano susidomėjimas stilizavimu prasidėjo antrame studijų kurse, mat pastebėjau, kad mano fotografija įgauna gilesnį vizualinį konceptą.
Projektas „Sexual Fantasies“ buvo publikuotas žurnaluose ir laimėjo apdovanojimų, o mano lektorė Eloise Perry, žinoma mados fotografė, skatino mane ir toliau gilintis į stilizavimą. Ji tikėjo, kad mano matymo perspektyva ir požiūris galėtų būti kaip dar vienas potencialus karjeros kelias. Ilgainiui integravau stilizavimą į savo projektus ir supratau, kad galiu juos efektyviai sujungti, nes žinau, kokio rezultato siekiu, net ir dirbdamas su turtingais klientais ar su „Netflix“ realybės šou. Žinoma, dirbu ir su kitais stilistais, visiškai pasitikiu jų vizijomis, svarbu tik aiškiai iškomunikuoti savo idėją.
Kaip manai, kokia bus netolima fotografijos ateitis? Ar dirbtinis intelektas pakeis tradicinę fotografiją? Ar pats savo darbe naudoji DI?
Dirbtinis intelektas kasmet tobulės, tačiau kūrybiškumas ir unikalumas išlieka pagrindiniais elementais. Tai gali sudaryti harmoniją tarp tradicinių ir naujų metodų. Nors daug fotografų nemėgsta naudoti DI, aš taip pat nesu didelis jo sugeneruotų vaizdų gerbėjas, tačiau suprantu jo naudą tiems, kurie sunkiai generuoja idėjas. Vienintelė DI funkcija, kuria pasinaudojau, yra „Photoshop Generative Fill AI“, naudinga retušuojant nuotraukas.
Esu senamadiškas ir mėgstu viską daryti pats, nes manau, kad tai – dalis kūrybos. Neseniai mačiau įrašą, kuriame viena moteris sakė, kad nenori, jog DI atliktų jos kūrybinj darbą, ji norėtų, kad DI tvarkytų namus, o ji galėtų susitelkti į kūrybą. Visiškai jai pritariu (šypsosi).
Kas yra tavo idealai? Kokią asmenybę, kurios dar nesi fotografavęs, norėtum išvysti per savo objektyvą?
Mano idealas yra mano mama. Ji yra nepaprastai protinga, kūrybinga, talentinga, turinti nepriekaištingą stilių. Jos darbas ir asmenybė motyvuoja mane būti geriausia savo versija. Žaviuosi fotografais Harley Weir, Juergenas Telleris, Stevenas Meiselis ir Johnny Dufortas – jų darbai nustato aukštus meninio meistriškumo standartus. Taip pat esu didelis Kim Kardashian gerbėjas. Kim padarė didelę įtaką mados industrijai ir popkultūrai. Ji nėra tik apie „tuščią grožį“ – jos verslumo dvasia, darbo etika ir gebėjimas išlikti svarbiai nuolatos kintančiose industrijoje ir kultūroje yra įkvepiantis, todėl mano didžiausia svajonė būtų dirbti su ja.
Jaučiu, kad esu tokioje gyvenimo stadijoje, kur turiu viską, ko kada nors norėjau, ir gyvenu gyvenimą, apie kurį visada svajojau. Tikiu, kad ir tai kada nors atsitiks (šypsosi).
