Menininkė, dizainerė, tyrėja Ieva Baltrėnaitė-Markevičė žvelgia į Lietuvos madą tuo metu, kai jos čia nebuvo. Ievos doktorantūros disertacijoje „(Ne)surinktos kolekcijos paslaptys“ – 5–8 dešimtmečio Lietuvos moterų rūbai ir neeilinės šių drabužių istorijos, kurias autorė viliasi išleisti ir knygoje.
Esi minėjusi, kad 1940–1970 metų Lietuvos mada buvo tema, kurios kiti tyrinėtojai nenori, todėl apsiėmei tu. Kaip manai, kodėl šis mados laikotarpis iki šiol buvo taip mažai apkalbėtas ir tyrinėtas?
Manau, kad šis laikotarpis iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti neįdomus, todėl ir beveik netyrinėtas. Mados atžvilgiu jis – labai skurdus. Tai – laikotarpis, kai prasideda Antrasis pasaulinis karas, Lietuvoje vyksta trėmimai, turto niokojimas. Apie madą apskritai nėra daug kalbos. Kalbindama įvairius žmones, aptariamo laikotarpio liudytojus, sužinojau, kad daug kas dėvėjo tarpukario laikotarpio rūbus, kuriuos persisiūdavo sau, mamos persiūdavo dukterims savo senus tarpukario drabužius ir taip šeima galėdavo gyventi ilgai nepirkdama nieko naujo.
Sunku kalbėti apie madą laikotarpiu, kai graži suknelė suprantama kaip madinga suknelė, todėl savo tyrime labiau kalbu apie drabužių istorijas – jos yra labai įdomios ir unikalios. Šnekant apie drabužius sunku nekalbėti apie madą, kad ir šiek tiek kitaip suprantamą reiškinį nei dabar.
Tarpukaris Lietuvoje mados klausimu buvo labai sėkmingas. Vėliau, XX amžiaus pab., vėl turime daugiau vakarietiškos mados apraiškų Lietuvoje. O būtent mano tyrinėjamas laikotarpis – labai skurdus. Tame stygiuje ir slepiasi visas žavesys, kuriame atsiskleidžia labai daug kūrybiškumo.
Ar buvo dalykų, kuriuos pati labiau supratai apie šį sunkų Lietuvai laikotarpį būtent gilindamasi į to laiko drabužius?
Mano sovietmečio įsivaizdavimas buvo pagrįstas mano šeimos istorija, pažįstamų istorijomis ir bendrinėmis istorijos žiniomis. Nagrinėjau tik dalį sovietmečio, tad svarbu pabrėžti, kad ne viskas buvo lygiai taip pat visą sovietmetį. Mano tiriamuoju laikotarpiu Lietuva buvo okupuota tris kartus. Sovietai, naciai ir vėl sovietai. Tačiau kalbėdama apie tyrimą dažniausiai jį vadinu sovietmečiu, nes šis laikotarpis, 1940–1970 metai, truko ilgiausiai.
Bendraudama su prie tyrimo prisidėjusiais asmenimis, dažniausiai tai buvo moterys, norinčios padovanoti ar paskolinti išsaugotą 1940–1970 metų laikotarpio savo ar mamos suknelę arba kitą drabužį, supratau, kad dauguma žmonių turi konkretų sovietmečio paveiksliuką savo galvoje ir tiki, kad buvo būtent taip. Daugumai informantų atrodė, kad visi gyveno taip pat arba labai panašiai, kaip ir jie. Jei jiems kažko stigo – stigo visiems. Jei jie turėjo „blatų“ ar gaudavo siuntinių su audiniais ar drabužiais iš JAV, matyt, ir kiti gaudavo.
Sakoma, kad sovietmečiu visi gyveno taip pat. Kalbindama žmones skirtinguose miestuose, miesteliuose ir kaimuose, kalbėdama su skirtingų profesijų ir socialinių klasių asmenimis, supratau, kad yra tiek daug skirtingų sovietmečio versijų. Žmonės gyveno labai skirtingai. Aišku, trūkumas ar deficitas vyravo visur. Tik vienur jis buvo didesnis, kitur – mažesnis. Ir tai dažniausiai priklausė nuo turimų „blatų“. Kartais tą „blatą“ suteikdavo profesija, pažintys. O kartais ir miestas, kuriame gyvendavai.
Mano šeimoje vyravo nuomonė, kad prekių pirkti beveik nebuvo, kad audinių, drabužių buvo sunku įsigyti. Mano močiutė buvo baigusi siuvimo kursus, tad „laisvalaikiu“ dirbo siuvėja. Ji siūdavo rūbus ne tik savo šeimai (vyrui, vaikams), bet ir seserims ir jų šeimoms. Taip pat turėjo ir kelias klientes. Kitu laiku ji dar dirbo pamaininį darbą gamykloje. Manau, toks sovietinės moters gyvenimo scenarijus buvo gana dažnas. Kai moteris turėjo darbą ir dar daug darbų po darbo.
Dauguma surinktų mano kolekcijoje drabužių siūti namuose ir pas siuvėjas. Ir tik trys gaminiai pirkti jau pasiūti. Tiesa, yra keletas suknelių, kurios lyg nužengusios iš „Vogue“ žurnalų puslapių. Vakarietiškos mados ir spauda taip pat moteris pasiekdavo skirtingai. Na, dažniausiai nepasiekdavo iš viso, bet matomi ir išimtiniai tam prieštaraujantys pavyzdžiai. Taip pat kolekcijoje yra ir 1961 metais iš JAV vyro žmonai parvežtas paltas. Šis pavyzdys taip pat prieštarauja bendrai žinomai taisyklei, kad sovietmečiu niekas negalėjo išvykti ir grįžti iš Sovietų Sąjungos. Akivaizdu, kad buvo išimčių. Mano šeimos istorijoje tokių pavyzdžių nebuvo, todėl man jie buvo netikėti ir itin dominantys.
Viena moteris iš Kėdainių net pasakoja, kad jai nieko netrūko. Kad ji nueidavo į parduotuvę ir visko nusipirkdavo. Ji nemokėjo nei siūti, nei turėjo siuvėjos, pirkdavo tik jau pasiūtus drabužius. Tai visai kitoks sovietmečio supratimas. Kiekvienos šeimos istorijoje radau tokių smulkių nukrypimų nuo mano iki tol turėto įsivaizdavimo. Dabar mano sovietmečio vaizdas iš statiško paveiksliuko tapo judantis, vis besikeičiantis ir margas.
Saulės Barley nuotr.
Ar galima šio laikotarpio madą vadinti „mada“?
Tai – labai geras klausimas, nes net ir savo disertacijoje neišskiriu, kad mada tuo metu buvo vienokia ar kitokia. Drabužiai buvo dėvimi ilgai. Kai kurie ir po dešimt, ir po keturiasdešimt metų. Mamų sukneles dėvėdavo dukros ir kartais net anūkės. Iš surinktos drabužių kolekcijos matome, kad moterys sustorėjusios savo sukneles pasiplatindavo, suplonėjusios pasisiaurindavo. Suplyšimus lopydavo ir adydavo. Taip prižiūrint drabužius buvo galima dėvėti tikrai ilgai. O ir skalbimas rankomis pailgindavo drabužių gyvavimo laikotarpį. Manau, kad atsakymas yra „ne, negalima“. Todėl sunku ir palyginti, ar tuo metu dėvėti drabužiai buvo madingi, ar nemadingi. Nes su kuo lyginti? Su Sovietų Sąjungos ar su Vakarų pasaulio madomis?
Savo disertacijoje išskiriu pagrindines mados tendencijas, vyravusias tuo metu Vakaruose, ir tiesiog žiūriu, ar mano surinktą kolekciją jos bent kiek atitinka. Mano kolekcijoje – per 30 rūbų. Tad jie taip pat neatitinka visos Lietuvos gyventojų dėvėtų drabužių. Tai labai maža imtis. Bet aišku, kad žiūrėdama į kiekvieną suknelę randu atitikimų ir panašumų vakarietiškuose mados žurnaluose.
Dažniausiai Lietuvoje mada vėlavo, buvo labiau sukaustyta, palyginti su Vakaruose vyravusiomis tendencijomis. Bet mūsų moterys stengėsi būti madingos taip, kaip suprato, atitikdamos ir sovietinės mados niuansus, kur atrodyti per daug išskirtinai ar iššaukiančiai būtų buvę įžūlu. Todėl visada stengiuosi paminėti, kad mano tyrimas – apie drabužių istorijas, o ne apie to laiko madą.
Tavo susitikimai su drabužių savininkėmis vyko pandeminiu laikotarpiu. Kaip atrodė šie vizitai?
Kai tik turėjo prasidėti susitikimai, prasidėjo ir pandemija. Iš pradžių niekur negalėjau keliauti iš Vilniaus, o rasti artefaktai buvo už miesto ribų. Tad pati pirmoji, kuri fiziškai pradėjo ieškoti rūbų, buvo mano mama. Ji gyvena Panevėžyje ir yra istorijos mokytoja, tad jai taip pat įdomūs istoriniai tyrimai. Ji pradėjo ieškoti rūbų tarp vyresnio amžiaus mūsų giminaičių, savo pažįstamų, draugių.
Drabužiai dažnai slėpėsi spintų antresolėse, palėpėse ar sodybose. Vienas mano tyrimui svarbus paltas dengė bulves. Jis pats šiuo metu ganėtinai sunykęs, tad fiziškai jo į tyrimą neįtraukiau. Bet jis svarbus istoriškai, kas yra aprašyta disertacijoje. Mama vykdavo į susitikimus Panevėžio miesto ribose ir siųsdavo man artefaktus paštomatu. Interviu tuo metu dažniausiai imdavau telefonu.
Aš pati neturiu tiek daug vyresnio amžiaus pažįstamų žmonių Vilniuje, tad per pažįstamų ratą man pačiai ieškoti rūbų nebuvo lengva. Šiek tiek vėliau pirmuosius tyrimo rezultatus ir eigą pradėjau pristatinėti įvairiose konferencijose. Taip sulaukiau susidomėjimo mokslininkų ir menininkų bendruomenėje ir taip dėl užmegztų naujų pažinčių mano rinkta 1940–1970 metų Lietuvos moterų drabužių kolekcija pasipildė ne vienu įdomiu artefaktu. Nemažai kontaktų atėjo ir iš „Facebook“ grupės „Močiučių raštai“. O dar vėliau žmonės kreipdavosi suradę mane socialiniuose tinkluose po mano dalyvavimo keliose radijo ir televizijos laidose.
Ne visi rūbai, dėl kurių rašydavo žmonės, buvo man perduoti. Ne visi atitikdavo laikotarpio ribas. Po vienos radijo laidos man parašė nepažįstamas vyras, kuris pakvietė nuvažiuoti pas jo mamą, kuri turi išsaugojusi 1940–1970 metų rūbų. Kai pas ją atvykau, buvo labai daug įdomių puikiai išlaikytų tarpukario rūbų (kurie neatitinka mano tiriamo laikotarpio) ir tikrai įdomių istorijų apie juos. Kelia šypseną prisiminus, kad ji pagalvojo, jog šiaip važinėju po namus ir surenku dėvėtus rūbus, tai buvo pridėjusi ir savo neseniai dėvėtų drabužių ir pasakiusi draugei, kad irgi sudėtų nebereikalingus rūbus. Tokių, žinoma, nesurenku, tad tam tikrai nekvieskite manęs (juokiasi).
Kuris iš tų susitikimų buvo pats įsimintiniausias?
Kiekvienas susitikimas buvo kažkuo įsimintinas, bet vienas man labai įstrigusių buvo susitikimas su Aldona Burokiene, kuri gyvena Kupiškyje, yra akla, gyvena viena labai gražiame mediniame geltoname name su gėlėmis ištapytomis langinėmis. Keistai šokiravo tai, kad jos namas toks gražus ir išpuoselėtas, bet ji pati negali to matyti. Atvykus pas ją, buvo labai įdomu būti akimis jos namuose. Ji man rodė nuotraukas, kurių nemato. Tačiau gali paliesti ir pajausti popierių, nuotraukos dydį ir formą. Rodydama nuotraukas klausdavo įvairių detalių apie paveikslėlyje matomus žmones, kad suprastų, ar čia tikrai ta fotografija, kurios reikia pasakojimui tęsti.
Mamos suknelę seno namo verandoje ji surado pagal audinio palietimą. Tai buvo jos mamos suknelė, kurią ji nešiojo beveik keturiasdešimt metų. Su ja eidavo į bažnyčią, šeimos šventes, kaime švenčiamas vardines. Mane tai labai nustebino. Nors šis susitikimas vyko jau beveik prieš trejus metus, prisiminimas vis dar labai ryškus.
Renki ne rūbus, o jų istorijas. Kurios iš jų tau buvo netikėčiausios ir įdomiausios?
Viena iš tokių yra vestuvinės suknelės istorija, kuri buvo pasiūta 1957-aisiais. Ji yra ryškiai mėlynos spalvos, vilkėdama ją jos savininkė tekėjo už savo mylimo vyro. Tuo metu Liudvika Ona (toks suknelės savininkės vardas) buvo trečiojo kurso medicinos studentė. Prieš tai ji buvo ištremta į Sibirą, ten pradėjo mokytis slaugytojos mokslų, galiausiai grįžusi į Lietuvą tęsė medicinos studijas ir geriausias jos tuo metu turėtas audinys siūti vestuvinei suknelei buvo parsivežtas iš tremties. Nė neįsivaizdavau, kad taip gali būti.
Ramutės Navasaitienės istorija taip pat paliko įspūdį. Visą gyvenimą ji dirbo objektų dizainere. 1961-aisiais jai mama pasiuvo juodą trumpą išleistuvių suknelę. Šios suknelės istorija įdomi tuo, kad ji pasiūta iš vyriško kostiumo pamušalo. Taip nutiko todėl, kad jos šeimoje tais metais mirė žmogus ir giminaičiai iš Amerikos tam, kad padengtų laidotuvių išlaidas, atsiuntė du vyriškus kostiumus. Vienu kostiumu jie susimokėjo paminkladirbiui už paminklą, o kitas kostiumas liko jų šeimai. Tuo metu atrodė per gerai, kad visas vienas kostiumas liktų jos tėčiui, tad jos mama nuardė pamušalą, savo vyrui į kostiumą įsiuvo prastesnės kokybės audinį iš sovietinių parduotuvių, o dukrai pasiuvo suknelę iš to nuardyto amerikietiško pamušalo.
Tą suknelę būtų galima dėvėti ir dabar, ji tikrai labai graži, panašių siluetų galima rasti panašių metų „Vogue“ žurnaluose. Tai parodo, kad Ramutė jautė tuo metu vyravusį stilių, vakarietiškos mados kultūrą ir tendencijas. Nors paklausta, iš kur sėmėsi įkvėpimo šiam drabužio dizainui, ji atsako, kad modelį sugalvojo pati ir neprisimena varčiusi kokius mados žurnalus. Kaip buvo iš tiesų, dabar tikrai sunku atsakyti. Sakoma, kad kartais idėjos tiesiog sklando ore.
Augustės Smailytės nuotr.
Šis tyrimas nunešė tave ir į Paryžių, kur tyrinėjai 1940–1970-ųjų madą to meto „Vogue“ žurnaluose. Ar galime lyginti prancūzų madą ir tai, kas buvo Lietuvoje?
Sudėtinga atsakyti. Su šiuo klausimu ir pati keliavau į Prancūziją, rezidencijoje praleidau du mėnesius. Lyginti tuo metu Sovietų Sąjungoje gyvenusią lietuvę su Paryžiuje gyvenusia paryžiete atrodė nesąžininga, nes skirtumas – didžiulis. Išsikėliau uždavinį rasti tais metais Prancūzijoje gyvenusių lietuvaičių ir patyrinėti jų tų metų stilių. Vykdama į Paryžių galvojau, kad lengvai rasiu tokių moterų, vieną kaip ir žinojau, tikėjausi nuvykusi rasti daugiau. O iš tiesų tai buvo labai sudėtinga užduotis, nes nėra tiek daug lietuvių, kurios tuo metu gyveno Paryžiuje.
Mane nustebino, kad 1940 metai Paryžiuje taip pat buvo labai sunkūs, ten taip pat buvo ribojimai, kiek ko gali įsigyti. Karas vyko ir ten. Žinoma, Paryžius greičiau atsigavo, o mes ilgai dar buvome už geležinės, arba dar vadinamosios nailoninės, uždangos. Karo pradžia ir čia, ir ten buvo sunkesnė, nei galėjau įsivaizduoti.
Kalbame apie sukneles, tačiau ieškojai įvairių moteriškų drabužių. Kaip manai, kodėl radai daugiausia sukneles?
Suknelė buvo tradicinis lietuvaitės pasipuošimo rūbas. Daugelis manęs klausia, kodėl rinkau tik sukneles, kodėl nerinkau kelnių ar kitų moteriškų drabužių. Tačiau rinkau įvairius moteriškus rūbus, bet surinkau tik sukneles. Tuo metu moterys tiesiog nemūvėjo kelnių arba jas mūvėjo tik vienetai.
Pirmoji Sovietų Sąjungos aukštosios mados kolekcija, kurioje pasirodė moteriškos kelnės, išleidžiama tik 1971 metais. Tiesa, užsienio parodoms skirtose mados kolekcijose Sovietų Sąjunga nenorėjo stipriai atsilikti ir jau 1968 metais prisistatė moteriškas kelnių madas, kurios Sąjungos viduje dar neegzistavo. Tai puikiai parodo pavyzdys, kuriame 1968 metais moteris, mūvinti iš užsienio gautus džinsus, viename iš Lietuvos didmiesčių dienos metu nebuvo įleista į kavinę dėl netinkamos aprangos. Toks drabužis buvo laikomas nepriimtinu ir gal net ir nepadoriu. Trumpai tariant, visiškai netinkamu moteriai. Ir tai buvo taip neseniai!
Tad moterys dėvėjo daug daugiau suknelių nei, tarkime, dabar. Todėl tos išeiginės, proginės, saugomos suknelės ir išliko iki šių dienų. Mano kolekcijoje yra ir palaidinė, keli sijono ir švarkelio arba sijono ir palaidinės kostiumėliai. Manau, moterys nešiojo nemažai skarelių, bet gal jų neišsaugojo arba nėra aiškių jų metų. Į mano rinktą kolekciją pateko tik tie drabužiai, kurie atitiko tyrimo laikotarpį.
Ar kolekciją dar pildysi? Ar gali tau žmonės rašyti, siūlyti savo išsaugotus drabužius?
Mano doktorantūros studijos baigėsi, kol kas tyrimą esu sustabdžiusi. Galiu mielai priimti žinutes, užsirašyti kontaktus ir paprašyti drabužius pasaugoti iki tolesnio tyrimo pradžios. Mielai projektą pratęsčiau gavusi tolesnį finansavimą. Dar nežinau, kokiu būdu – podoktorantūros studijose, gavus Kultūros tarybos stipendiją. O gal atsiras privatus mecenatas, kuris paskatins tęsti projektą ir jį finansuos.
Kol kas šiek tiek ilsiuosi nuo šio projekto. Bet vis dar jaučiu ir matau, kad mane tai labai domina. Net ir ilsėdamasi renkuosi skaityti knygas, pavyzdžiui, apie drabužių filosofiją. Jaučiuosi šiek tiek išprotėjusi dėl šios temos (juokiasi). Tikiuosi, kad ateityje galėsiu surinkti daugiau drabužių ir užrašyti jų istorijas. Ši veikla man labai įdomi.
