Rokas Yan: „Jeigu aš tau taip stipriai nepatinku, kas būtų, jei mane sutiktum gatvėje?“

Autorius
Jurga Klimaitė-Riebling
Nuotraukos
Mantas Venckus

Vienas geidžiamiausių naujosios kartos lietuvių atlikėjų – Rokas Yan – džiaugiasi, kad populiarumas jį ištiko ne tada, kai buvo aštuoniolikos. Rašydamas tokius hitus kaip „Stadionai“, „Vakar vakare“, „Melodramos“, „Gegužis“ jis turėjo laiko apgalvoti, kuo iš tiesų siekia būti ir ką nori pasakyti savo klausytojams.

Rokai, kaip gyvenimas tave suvedė su muzikos pasauliu?

Nors dabar nepasakytum, bet buvau hiperaktyvus vaikas. Vienintelis laikas, kai galėdavau ramiai išsėdėti, buvo tas, kai stebėdavau ką nors per televiziją dainuojant. Mano mama buvo baigusi muzikos mokyklą Lazdijuose, todėl ir mane išleido mokytis muzikos. Tiesą sakant, iš bendraamžių niekas pernelyg rimtai į tuos mokslus nežiūrėjo, o aš visąlaik, gal net bijodamas sau pripažinti, žinojau, kad tai bus rimta. Tėtis turėjo milijoną kompaktinių diskų. Juos traukdavau vieną po kito ir grodavau. Paskui tiesiog ėmiau rašyti dainas. Pirmąją parašiau būdamas vienuolikos.

Apie ką gimsta tekstai, kai tau vienuolika? Kad gyvenimas nepavyko, meilės nėra?

Taip! Juokingiausia, kad yra daina „Liūdesys“, vos ne kapų himnas. Kažkas iš tų laikų liko – štai ir dabar man reikia „Melodramų“… (Juokiasi.)

Ten link veda ir tavo koncertai: vienas jų, vykęs Šv. Kotrynos bažnyčioje, vadinosi „Pasaulio pabaiga. Kodėl?

Buvome išgyvenę pandemiją, paskui prasidėjo karas. Baisus reikalas susimąstyti, kaip jaustumės, jei štai dabar viskas ir pasibaigtų. Ar šalia yra tie žmonės, kurie iš tiesų turėtų būti, ar mūsų svajonės – ne per mažos? Manau, sukūrėme stiprią koncepciją, kurios Lietuvos muzikos scenoje neretai pasigendu. Labai noriu, kad viskas, ką darau, nebūtų tiesiog Roko Yan koncertas arba tik dar vienas albumas. Nepakanka pasimatavimų, kas renka didesnę salę ar daugiau perklausų muzikos platformose. Atmetus viską, turi būti ir turinys.

Muzikos apdovanojimai M.A.M.A. atsirado tada, kai dar buvai paauglys. Ar stebėdamas Lietuvos žvaigždžių pasirodymus pasąmonėje programavai, kad vieną dieną pats būsi ten?

Žinoma. Kai Lietuvoje tokie apdovanojimai yra vieninteliai, sieki ten patekti. Praėjusią žiemą ten vyko mano pirmasis pasirodymas. Viskas buvo puikiai sustyguota, o tai labai užveda. Mėgstu ir akustinius, laisvus koncertus, kai galiu tiesiog muzikuoti ir mėgautis tuo, bet kartu labai patinka ir štai toks iki menkiausių detalių suplanuotas, surepetuotas šou.

Ar tuomet turi reikšmės, kad tiesioginę renginio transliaciją stebi milijonas žmonių?

Net stengiuosi priminti tai sau, eidamas į sceną, nes tuomet jaudulys, kai jau išmoksti su juo susitvarkyti, ne kenkia, o padeda. Jeigu eini be jaudulio, pavargęs – nesidžiaugi pasirodymu, jautiesi nesusijungęs su viskuo.

Kartu stengiuosi sau pasakyti, kad nereikia mąstyti, ką kiti galvos, kai į mane žiūrės. Ypač jei tai nėra solinis koncertas, o M.A.M.A. apdovanojimai, kuriuose sėdi išsirikiavę visi tavo kolegos. Bet aš labiau save matau kaip įrankį: per mane turi pereiti muzika ir aš tiesiog atlieku savo misiją, pildau savo pašaukimą.

Lietuvos muzikos pasaulyje kartelę itin aukštai iškėlė tavo draugė Jessica Shy, vasarą surengusi istorinį koncertą stadione. Buvai su ja ant scenos…

Simboliška, kad ten atlikome dainą „Stadionai“. Jausmas stovėti prieš tokią didelę minią buvo smagus, tačiau viskas įvyksta taip greit, kad nė nepajunti. Vėlgi tai nėra mano koncertas, ten buvau svečias, kuris tiesiog turi padaryti savo darbą. Žiūri, ką ten už 500 metrų Jessica daro, – aha, dabar į tą pusę einam, į kitą… Paskutinių eilių stadione nė nematyti, akina šviesos, ir tiesiog bandai nesugadinti dainos (juokiasi).

Su Jessica Shy nemažai sukūrėte drauge.

Esame gal 20–30 dainų kartu parašę. Mus suvedė muzika, tapome gerais draugais ir tiesiog leisdavome laiką kartu, o kad tai vyktų dar ir produktyviai, rašėme dainas. Taip nutiko, kad viena tų dainų buvo „Stadionai“. Iki šiol esame vienas kitam dėkingi už šį kūrinį, nes be jo galbūt nebūtume ten, kur esame. Labai džiaugiuosi už draugės sėkmę.

Kitos scenos moterys aplink tave: Evgenya Redko, Monika Liu, IVEL, – kokios jų savybės pakišo mintį, kad norėtum drauge padainuoti?

Matyt, unikalumas. Jeigu jau leidžiamės į kokį nors duetą, labai svarbu, kad abu atsineštume ką nors savo, muzikaliai. Šios atlikėjos tai turi. Taip pat labai vertinu drąsą. Jeigu žmogus nebijo būti autentiškas, man jau įdomu.

Kaip formuoji savo stilių?

Ko gero, nebeformuoju. Pirmaisiais metais tarsi bandžiau save įsprausti į rėmus, kaip turiu atrodyti, kaip turiu skambėti, tarsi apibrėžti, kad štai esu TAS. O vienas žmogus pasakė: tau tiesiog natūraliai suderės. Ir kažkada tikrai suderėjo. Nuo tada vidumi jaučiu, kas yra mano, o kas – ne. Visai nebijau keistis. Yra dainų ir vaizdo klipų, kuriuose esu labiau teatrališkas, aštresnis, su ironiškais prieskoniais, o kituose kaip tik – labai lyrinis, jautrus. Jaučiuosi laisvas daryti viską.

Reklama

Esi ryškių bruožų, vaizdo klipe „Seniai seniai“ viskas – dar ryškiau. Ne sykį dėl to buvai sugretintas su amerikiečių dainininku Prince. Tau imponuoja jo muzika?

Kai tik atsiradau muzikos pasaulyje, ne kartą buvau tapatinamas su Harry Stylesu, Michaelu Jacksonu. Prince turbūt vienintelis, su kuriuo jaučiu tam tikrą sąsają, nes visi kiti – atrodo, hm, kodėl?

Prince per savo koncertus gebėdavo aukštakulniais nusileisti nuo aukštos rampos. Galėtum priimti tokį iššūkį?

Mane iššūkiai užkuria, kitaip būtų nuobodu!

Šiuo metu didžiausias iššūkis – pasirodymas Kauno Sporto halėje, kurioje lapkričio 22 dieną vyks tavo koncertas „Rojus.

Tai – ikoniška vieta, kurioje gyvai man ligi šiol neteko stebėti jokio renginio. Pastaraisiais metais ją ilgai remontavo, o kai halė buvo populiari, aš dar buvau mažas. Tačiau dabar, stovėdamas jos centre, jaučiu, kad ta vieta turi aurą. Intensyviai dirbome, kad viskas – koncepcija, scenografija, choreografija, kostiumai ir, svarbiausia, pati muzika – būtų aukščiausio lygio. Turiu nuostabią komandą, su kuria dirbame neskaičiuodami laiko, tai – kaip didelė šeima. O kartu žiūrovai gal net nepatikėtų, kaip stipriai esu įsitraukęs į kiekvieną koncerto procesą ir net smulkiausias detales – man tai labai asmeniška ir svarbu. Galvoje jau užsifiksavę, kaip viskas atrodys, ir jaudulį jau jaučiu.

Halė buvo sporto meka. Tu ir sportas turite santykį?

Ne. Aš esu pats blogiausias sporte (juokiasi). Mokykloje gerai mokiausi, buvau linkęs į menus, tačiau sportas buvo katastrofa. Bet šiemet pradėjau lankytis sporto salėje, bandau prisijaukinti šią rutiną, kad scenoje būčiau ištvermingesnis, o ir šiaip – sveikas ir gražus. Lapkričio 22-ąją sveikatos tikrai prireiks.

Koks tą vakarą bus tavo „Rojus?

Tai – tam tikras tęstinumas po „Pasaulio pabaigos“: pasaulis baigėsi, patekome į rojų, o kas ten? Viskas tampa aišku perklausius mano naująjį albumą, kuriame supynėme daug simbolių.

Albumas – labai dinamiškas. Kai jį pradėjau rašyti, įsivaizdavau, kad dominuos tokia nuotaika ir stilistika kaip dainoje „Seniai seniai“, nes ji buvo viena pirmųjų. Bet paskui nutariau savęs neriboti. Atsirado ir regetono priemaišų, ir roko muzikos, vietomis net kantri. Pamaniau, velniop – padarysiu tokį albumą, kokio pats šiuo metu norėčiau klausytis. Kai buvo atlikti paskutiniai garso suvedimai, jaučiau, kad viskas gražiai sulipo ir turi prasmę. Jo pavadinimas „Širdis“, albume – 10 dainų, todėl viršelyje mane pervėrusios 10 strėlių, kurios tarsi bandė pataikyti į mano širdį, sužalojo, paveikė, bet širdis liko sveika, ir dabar aš per albumą ir per koncertą Kauno sporto halėje ją visą atiduosiu klausytojams.

Albume yra ir tavo parašyta daina „Gegužis, kuri tapo hitu. Pasąmonėje jautei, kad su Monika Liu ir Vaidu Baumila įrašėte išskirtinį kūrinį?

Džiaugiuosi šios dainos sėkme, nes man ji labai patinka. Tikėjausi, kad galbūt ji sulauks dėmesio, nes tai yra trijų šiuo metu populiarių atlikėjų bendradarbiavimas, bet nesitikėjau jo TOKIO, juk ta daina skleidžia akustinį švelnumą, nėra standartinio lietuviško ritmo 4 x 4 (juokiasi). Man tai – pasiekimas, kad štai tokia miela, akustinė daina užkariavo šitiek širdžių, ir dabar visur, kur nuvažiuojame, ją dainuoja visi nuo 5-erių iki 85-erių. Galbūt tai yra daina, kurią ir po 20 metų dainuos. Norėčiau tuo tikėti.

Pats nuo dėmesio neišlepai, nepasipūtei. Reikėjo su savimi dirbti?

Ne kartą pagalvojau: kaip gerai, kad visa tai vyksta dabar, kai man yra 26-eri, o ne tada, kai buvo 18–20 metų, nes turbūt visiškai kitaip būčiau su tuo tvarkęsis. Dabar aš suprantu ir atlikėjo laikinumą, ir save – kad nė kiek nepasikeičiau, esu, koks esu, todėl kartais keista, kai žmonės, su kuriais bendravai, dabar jau visai kitaip tave priima, nes turi tuo metu populiarią dainą. Tačiau reikia neužsimiršti, neleisti sau per daug pakilti į viršų, nes tik stovėdamas ant žemės išlaikysi ryšį su klausytoju.

Ar yra žmonių, kurie eina į visus tavo koncertus?

Yra viena šauni gerbėja, kurios veidą minioje pamatau visada. Kartais net keista, atrodo, tai kokiame krašte tu gyveni, kad būni visur, kur būnu aš?

Kartais gerbėjai netikėtai virsta persekiotojais. Baisu matyti už lango žmogų su gobtuvu, kuris tave tiesiog seka. Atrodytų, tai – labiau Amerikos žvaigždžių kasdienybė, o paaiškėjo, kad tokių atvejų nemažai ir Lietuvos atlikėjų gyvenime. Nebijai?

Mano albume yra daina „Dantys“, kurioje kalbu apie savo santykį su populiarumu ir komentatoriais. Kartais tenka perskaityti apie save tokių dalykų, kad net galvoju: juk tai rašė kažkoks konkretus žmogus. Aš suprantu, kad yra laido riteriai, bet vis tiek mąstau: jeigu aš tau taip stipriai nepatinku, kas būtų, jei mane sutiktum gatvėje? Peilį suvarytum ar dantis išbarškintum? O kodėl? Regis, niekam nekenkiu.

Veikia ne tik tai, kas komentuojama apie mane: kiti scenos žmonės irgi gauna tiek neapykantos, kad kyla įspūdis, jog per mus – atlikėjus – visuomenė valosi, per mus, lyg koštuvus, tą šlamštą išpila, ir dalį jo sugeriame. Nežinau, galbūt taip reikia, kad kažkas surinktų ir paverstų menu? Aš galbūt tai ir bandau daryti. „Dantyse“ dainuoju: „Ką nori man daryk – dantis išdaužyk, bet niekas nemylės daugiau, aš viską tiktai tau daviau.“ Iš tiesų norėtųsi pasakyti: mylėkime vieni kitus labiau.

Išskleisti
x