„ELLE Lithuania“ mados kategorijoje nominuota Agnė Kuzmickaitė – viena ryškiausių nūdienos kūrėjų. Mados padangėje jau daugelį metų plazdena jos sukurti drugeliai, kuriais dabinasi ir užsienio dievaitės. Vis dėlto moteris neslepia – visi, net ir patys geriausi dizaineriai nuolat stengiasi išlikti aktualūs paskui juos sekančiai kartai.
Šis interviu publikuotas kovo mėnesio „ELLE Lithuania“ leidinio numeryje.
Artėja Kovo 11-oji. Ką ši data simbolizuoja jums, užaugusiai Lietuvos nepriklausomybės akto signataro šeimoje?
Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo akto pasirašymo neprisimenu, bet tėtis (Bronislavas Juozas Kuzmickas – red. past.) ne kartą pasakojo apie šią datą, minėjo, kad ji buvo pasirinkta neatsitiktinai. Signatarams buvo labai svarbu pasirašyti aktą, tačiau jie tuomet dar nežinojo, kokį rezonansą šis žingsnis sukels. Ir tai suveikė, ypač užsienio partnerių, pirmiausia, Islandijos dėka. Visa ši istorija man labai artima, ji – mano vaikystės dalis, o ši šventė man tarsi gimtadienis.
Kurdama naujausią kolekciją nagrinėjote tautiškumo tematiką. Galbūt kai kurie atradimai jums pasirodė itin įdomūs?
Kolekcijoje daug dėmesio buvo skiriama tautiškumui, tačiau mano tikslas nebuvo pasinerti į amatų, istorinio kostiumo rekonstrukcijos subtilybes. Norėjau sukurti savitą tautiškumo interpretaciją, panaudoti trispalvę, abstraktų tautinės juostos simbolį.
Augau ir iki šiol gyvenu įvairiausių tautinių simbolių apsuptyje, daugelis jų tapo mano tapatybės dalimi, puikiai pamenu Sąjūdžio simboliką – ženkliukus, vėliavėles. Tautiškumo tema yra jautri ir aplinkiniams, ji paliečia labai daug žmonių. Džiaugiuosi, kad ir ši kolekcija neliko nepastebėta.
Nuo jos pristatymo praėjo keletas mėnesių. Ar galite teigti, kad ji – sėkmingesnė nei ankstesnės jūsų kolekcijos?
Esu pastebėjusi, kad drabužių integravimasis į gyvenimą įvyksta vėliau, ne iš karto po kolekcijos pristatymo – turi praeiti laiko, kol žmonės užsinori vieno ar kito gaminio, išdrįsta juo apsivilkti. Ne veltui ant podiumo pristatytos kolekcijos parduotuvėse dažnai atsiranda tik po kelių mėnesių, iš pradžių kolekcijų drabužiai yra reklamuojami taip prie jų „pratinant“ kliento akis.
Būtent dėl šios priežasties daugelis žinomų prekių ženklų kolekcijose lieka ištikimi savo estetikai, stengiasi išlaikyti tą patį braižą. Kas kartą „nuo Adomo ir Ievos“ kuriant prekės ženklo koncepciją tektų rizikuoti ir iš naujo ieškoti kelio į žmonių širdis.
Ryškioji kolekcijos dalis, tautinius motyvus atkartojantys apdarai, itin originalūs. Ar juos kurdama turėjote idėjų, kokiomis progomis bus galima jais pasipuošti?
Kadangi tautinei tematikai skirta kolekcijos dalis nebuvo kuriama kaip komercinė, nenorėjau apsikrauti mintimis, kur šie apdarai galėtų būti panaudojami. Visgi pirmasis kolekcijos pristatymas įvyko Londone esančioje Lietuvos ambasadoje, tad buvau pagalvojusi, kad galbūt kai kuriais rūbais įvairiuose reprezentaciniuose renginiuose galėtų pasipuošti ambasados atstovai, kiti šalį reprezentuojančias pareigas einantys asmenys. Manau, kad juos taip pat galima vilkėti per asmenines šventes, M.A.M.A. apdovanojimuose irgi būtų originalu pasipuošti tautiniu kostiumu ar jo interpretacija (šypsosi).
Šiuo metu pasaulyje išgyvenamas savotiškas nacionalizmo atgimimas – nemažai valstybių vadovauja dešiniojo politinio spektro partijos, Lietuvoje nacionalistinius jausmus kursto netoliese vykstantis karas. Ar tautiškumo simboliai, išreiškiami per madą, vis dar yra aktualūs? Pavyzdžiui, 1990-aisiais vyrai vietoje kaklaraiščių neretai rišdavosi tautines juosteles, o moterys puošdavosi gintariniais karoliais.
Man atrodo, kad taip, bet ne tam, jog būtų pabrėžtos nacionalistinės idėjos. Paveldas gali tarnauti kaip unikalumo šaltinis, bet taikos metu jis neturėtų nešti politinio krūvio. Nes, kaip matome iš istorijos, tai nepriveda prie nieko gero. Kadangi gyvename globaliame pasaulyje, daugelis aukštosiose mokyklose studijuojančių jaunųjų dizainerių dažnai skatinami įkvėpimo semtis iš lokalaus konteksto, bet galvoti globaliai.
Pastebėjau, kad kai kam trispalvės naudojimas madoje siejasi su nepagarba vėliavai. Bet aš manau, kad yra atvirkščiai – tai būdas didžiuotis savo šalimi. Pažvelkite į Jungtines Amerikos Valstijas ar Jungtinę Karalystę, šiose valstybėse su savo vėliavų spalvomis elgiamasi tikrai labai drąsiai. Galbūt žmonėms ši tema Lietuvoje yra jautri dėl skaudžios istorijos.
Tautinių spalvų interpretavimas turėtų būti sveikintinas ir dėl to, kad jis naujoms kartoms padeda kaskart iš naujo atrasti santykį su tautiškumu. Vėliava – visiems ta pati ir kiekvienas turi teisę savaip ja džiaugtis.
Vėliava – visiems ta pati ir kiekvienas turi teisę savaip ja džiaugtis.
Ukrainiečiai dažnai puošiasi višivankomis, Bavarijos regione madinga dabintis tautiniais kostiumais, šio regiono miestų centruose veikia nemažai jų parduotuvių. Visgi, ar kažko panašaus kada nors galime tikėtis Lietuvoje? Kartais atrodo, kad žmonės, ypač jauni, kiek gėdijasi tautinio kostiumo.
Gali būti, kad tautinis kostiumas kelia neigiamas asociacijas, nes mokykloje ar kitose vietose buvo primetamas dirbtinai, nebuvo teigiamo, patrauklaus pavyzdžio. Norint, kad tautiniai apdarai ar jų motyvai taptų patrauklūs jauniems žmonėms, reikėtų rasti būdą, kaip jie galėtų tapti madingi, aktualūs. Man atrodo, kad mums šio būdo dar nepavyko rasti.
Be to, Lietuvos vėliavos spalvų gama yra labai kontrastinga, žvelgiant per „gero skonio“ prizmę, trispalvės spalvos yra priešingos vienos kitoms, jos nedera. Dizaineriams su trispalve dirbti tikrai sudėtinga.
Tokiomis spalvomis lietuviai taip pat dažnai nesipuošia, nes to jiems neleidžia šiaurietiška tapatybė. Vis dėlto užsienyje lietuviai neretai pavadinami „Spanish of the Baltics“ (liet. Baltijos ispanai) – manoma, kad iš visų trijų Baltijos tautų esame temperamentingiausi. Nereikėtų ignoruoti ir šios savo tapatybės pusės, esame Rytų ir Vakarų Europos sankirtoje.
Kalbant ne tik apie tradicinę, bet ir šiuolaikinę madą, kokia yra toji lietuviška mada?
Sakyčiau, kad lietuviška, dizainerių formuojama mada dar neturi aiškios krypties. Pastebiu disonansą tarp įsivaizdavimo, kokia turėtų būti lietuviška mada, ir to, ką lietuviai iš tiesų nešioja. Vyrauja vizija, teigianti, kad mūsų spintose turėtų dominuoti santūresnės spalvos, nes esame šiauriečiai. Visgi lietuvės dar nėra pribrendusios visiškam minimalizmui, kuris lyg ir būtų saugi stiliaus kryptis. Mūsų moterys dažnai išreiškia norą pasipuošti, pabrėžti seksualumą, madoje neignoruoti lytiškumo.
Reikia laiko, kol išsigryninsime, kokie esame, nebeliks kompleksų. Vis dar esame tarp dviejų polių, nepriklausomoje Lietuvoje gyvename dar gana neilgai. Dabar – eksperimentų metas.
Vis dar esame tarp dviejų polių, nepriklausomoje Lietuvoje gyvename dar gana neilgai.
Jau daugelį metų esate viena garsiausių Lietuvos dizainerių. Kaip pavyksta neprarasti aktualumo?
Jaunimas daug dėmesio skiria savo stiliui ir mėgsta bendraamžius dizainerius, bet ilgainiui daugelis dizainerių ir prekių ženklų nunyksta. Išlikti pageidaujamam, matyt, nėra taip paprasta. Kaip ir kiekvienoje srityje – sužibėti vieną kartą yra paprasčiau, negu išlaikyti aktualumą.
Kiekvienas dizaineris turi kartą, kuriai yra aktualus, kuri su juo auga. Žmonės bręsta, amžėja (juokiasi), o tu lieki su jais. Jeigu nori išlikti aktualus ir jaunesniems, reikia įdėti papildomų pastangų, pavyzdžiui, pasisamdyti jaunesnį dizainerį.
Yra labai daug pagal tendencijas kuriančių dizainerių. Tampa sunku atskirti jų stiliaus braižą, nes viską užgožia tendencijos. O kur dar greitosios mados tinklai…
Man, kaip dizainerei, visuomet buvo svarbu būti atpažįstamai. Tai pavyko pasiekti natūraliai, kūryboje panaudojus drugelio motyvą. Stengiuosi, kad atpažįstamumas nepranyktų, bet, kita vertus, visuomet siekiu, kad mano sukurtas rūbas turėtų kažką, kas ir man pačiai jį paverstų mielu. Dainininkė Jazzu apie kažką, kas jai labai patinka, sako, kad tai yra kaip seksas. Populiarus drabužis irgi turi turėti tai, kas žmones labai traukia. Tas pats galioja ir dainoms – kad kūrinys taptų hitu, jis turi turėti kabliuką.
Jūsų vardas dažnai siejamas su Londono mados savaite. Ar buvo minčių savo darbus užkelti ir ant kitų mados sostinių podiumų?
Mada yra terpė, kurioje daug ką lemia aplinkinių, pažįstamų, bendraminčių ratas. Taip jau susiklostė, kad kadaise užmezgiau ryšį su žmonėmis, kurie dirba Londono mados savaitėje. Be to, Londono mados savaitė patogi tuo, kad dėl jos anglakalbės žiniasklaidos naujienos gali pasklisti kitose anglakalbėse valstybėse. Visgi nesu atsisakiusi minties darbus pristatyti ir kitose mados sostinėse.
Apibendrinant praėjusius metus, kokie jie buvo mados pasaulyje?
Visas pastarasis penkmetis, pradedant pandemija ir tarptautine geopolitine situacija, buvo labai dinamiškas. Visą šį laiką kirbėjo mintis, kad viskas netrukus gali pasikeisti.
Vienu metu daug dėmesio buvo skiriama virtualiems madų šou pristatymams, kurie nesulaukė tiek daug sklaidos kaip fiziniai renginiai. Atsiradus itin didelei socialinių tinklų įtakai pasimatė, kad norisi turinio ir kad fiziniai renginiai tam puikiai tarnauja.
Mados kolekcijų pristatymai dabar daugiausia organizuojami siekiant pritraukti dėmesį, šou tampa reginiais – laukiama išskirtinių įvaizdžių, norima jais dalytis, analizuoti, nors kasdienybėje dominuoja įprasta apranga: marškinėliai, džemperiai, kiti kasdieniai rūbai. Įdomu stebėti šiuos procesus.
Šie metai man buvo tikrai įdomūs. Pusę metų ruošiausi Londono mados savaitei, organizavau kolekcijos pristatymą Vilniuje, tęsiau ir tęsiu bendradarbiavimą su „Utenos trikotažu“, bendradarbiauju su keliais Lietuvos teatrais.
Esu to amžiaus, kai galiu pastebėti, kaip apsisuko mados ratas. Pavyzdžiui, dabar populiari 1-ojo šio amžiaus dešimtmečio mada, tačiau idėjos, kurias pateikia, pavyzdžiui, „Balenciaga“, man nėra naujos, nes įžvelgiu didelę dizainerio Martino Margielos įtaką. Pamenu, dar mokantis mūsų nebestebino išvirkščios švarko siūlės, drabužių kūrimas iš kitų rūbų. Dabar šios idėjos vėl aktualios, jaunajai kartai jos atrodo naujos. Kita vertus, toks drabužių kūrimo būdas labai tinka dabar itin svarbiai ekologijos, perdirbtos mados temai.
Ar įmanoma sukurti tai, ko dar niekas niekada nebūtų matęs?
Manau, tikrai taip. Žinoma, žmogaus kūno sandara nesikeičia, tad neturėtų būti jokių su šiuo aspektu susijusių didelių pasikeitimų.
Pirminis meno tikslas irgi nebėra originalumas, viskas yra kažkieno interpretacija. Tas pat būdinga ir madai. Tačiau dėl technologijų išrandamos naujovės, sužiba nauji talentai.
Kad ir kaip būtų, daugelis dizainerių save puikiai atranda ir nekeldami tikslo sukurti ką nors naujo. Kartais užtenka pagauti laikotarpio dvasią ir pateikti jau žinomo dalyko savitą interpretaciją.
