Fotografo A. Sutkaus objektyve – užfiksuota realybė: „Labai norėjome būti ne rusai“

Autorius
Morta Nor
Nuotraukos
Asmeninio albumo

Fotografas Antanas Sutkus – tai žmogus, kurio sielos grožis skrodžia šiuolaikybės permirkusias smegenis, jo realybės matymas paliečia filosofiniu dumblu apaugusią manąją tikrovę, o skvarbus humoras nupučia apnašas nuo apdulkėjusios akies tinklainės. Dėl jo fotografijų turime galimybę susitikti su realybe. Tai pokalbis, kuris stipriai budina žmogiškumo jausmą, tą genialiai paprastą, kurio, kaip įtariu, daugelis taip ilgimės.

Didelė garbė buvo gauti sutikimą pasikalbėti, nežinant, kur jis nuves. Pasitikėjimas, atvirumas, kurio nemaža dalis liks įraše, atvėrė kūrybinės poezijos realybę. A. Sutkaus darbai yra vaizdo takelis, dokumentika, per kurią turime progą pažinti save ir savo tautinius bruožus. Esmė čia žmogus ir didis jo grožis, kuris yra labai visoks, ir mes turime galimybę jį pažinti šio fotomenininko dėka.

TALENTAS

Talentas… Iš esmės jis yra probleminis dalykas, nes suteikia išskirtinumą, su kuriuo tvarkytis nėra visai paprasta. Ši dovana įrišta į atsakomybės pakuotę, nes talento turėtojas nuolat turi rūpintis juo, panaudoti, išsaugoti ir nepraspekuliuoti. O kas tai – Dievo dovana ar bausmė?

O kaip Jūs pats tvarkėtės su savo talentu?

Niekaip nesitvarkiau su juo, aš net žodį „kuriu“ labai atsargiai vertinu, nes visada maniau, kad tiesiog dirbu ir viskas, iki šiol taip manau. Labai jaunas pradėjau fotografuoti ir jau per pirmą dešimtmetį padariau geriausius savo darbus, galiu konstatuoti, kad tai yra įsimintiniausi darbai, atspindėję to meto laikotarpį, nors aš visai apie tai negalvojau: gyvenau gyvenimą; mylėjau, skaičiau ir fotografavau. Galimai mane aplenkė vidutinybės šešėlis, kuris yra totalus talento priešas, bet galiu nekukliai pasidalyti pastebėjimu, kad daugokai pastebiu pilkų veikėjų.

Paplėtokite šią vietą. Kaip jūs juos atskiriate?

Tiesiog yra ryškūs žmonės ir yra blankūs. Čia kalbama apie asmenybių problemą, nes norint, kad nepražūtų talentas, būtina jį prižiūrėti, saugoti, vertinti ir patausoti. Svarbu suprasti, kad visi išmokti ir ištreniruoti dalykai kuria vidutinybes, bet juk jei viską galima būtų išmokti, visi ir išmoktume, tačiau gyvenimas turi paslaptį.

Kas turi įtakos priartėjimui prie paslapties?

Gyvenimo gyvenimas, ne simuliavimas.

O kokia buvo Jūsų aplinka?

Puiki. Dailininkai Stasys Krasauskas, Petras Repšys, Rimantas Gibavičius, aktorės Rūta Staliliūnaitė, Monika Mironaitė, artistė Virginija Kochanskytė, liaudies menininkai Lionginas Šepkus ir Stanislovas Riauga – tai, klausykit, įspūdingas rinkinys, geriau nė nepasvajočiau. Ir iš esmės man mano jaunystė labai patinka. „Kalbu su vėjum, su laukais ir su vaikais mažais“, – kažkieno frazė, nepamenu, bet sakytum nostalgija, taip, tai labai bendražmogiškas jausmas, ilgėtis savo jaunystės. Bet aš labai grožiuosi ir esamu jaunuomenės vaizdu aplink, mūsų žmonės tokie gražūs ir pasaulietiški, dalyvaudamas knygų mugėje negalėjau atsigrožėti ir nustoti fotografuoti.

Ką veikdavote su draugais? Klasikinė bohema: vynas, diskusijos?

Buvo visko, bet tai nebuvo savitikslis procesas. Dabar bohemos terminas man toks pritemptas, mažiau organiškas atrodo, lyg į restoraną nueiti. O mes prisipirkę vyno užsikaldavome bendrabučio kambario duris, kad komjaunimo patrulis tikrindamas neįeitų. Buvo daug ribojimų, tad reikėjo nepritrūkti vinių, drąsos ir organizacinių sugebėjimų norintiems pasireikšti.

Na gerai, atmetus talento ir kūrybos problemas, kas tai – pašaukimas? Kas Jus veda fotografijos keliu?

Geras žodis, nes jis pagrindinis dirigentas, pašokdinantis ir talentą, ir darbinę energiją.

Kaip tai atrodė praktiškai?

Galime manyti, kad nuo labai anksti mano pašaukimas buvo viršiau už mane, nes viskas rutuliojosi labai organiškai. Dar būdamas vaikas ir pradėjęs dirbti per vasaros atostogas, sugalvojau tris norus: troškau nusipirkti dviratį, radijo imtuvą ir fotoaparatą, nes mane užbūrė matytas vaizdas, kaip ant popieriaus lapo ryškale pradeda veidas rastis. O tu rupūžėle, pagalvojau, čia kaip Dievas juk žmogų kuri.

Fotografavau savo aplinką, kad ir durpių vartytojas; kur tuo metu ir uždarbiavau, jos padarydavo mano darbo normas tam, kad galėčiau jas fotografuoti, o aš už tai dovanojau joms nuotraukas – visi buvome labai patenkinti, tai pirmasis mano vaikystės „barteris“. Tik labai gaila, kad pusbrolis negatyvus paleido fejerverkais, neapdairiai sudegino, tačiau pamoką aš išmokau ir nuo to laiko nieko nepalieku be priežiūros, nes labai rimtai žiūriu į savo archyvą.

Esate kada suabejojęs savo keliu?

Niekada nesusimąsčiau, kad juo galima suabejoti, nes tai netarnauja progresui, bet jums paklausus galvoju, gal pabandysiu (juokiasi).

Koks dabar Jūsų santykis su savo pašaukimu?

Dabar jis mane kankina, nes prieš fotografavimą daugiau mažiau apsergu, pats procesas lyg transcendentinė kelionė, o ir atsigavimas užtrunka, labai sunku fiziškai, bet nefotografuoti negaliu, man to reikia.

Jaučiatės išpildęs savo pašaukimą?

Iš dalies.

Ko trūksta?

Visiško atsidavimo pašaukimui, kai neegzistuoja niekas kitas, tik fotografija.

IDENTITETAS

Mano atveju išryškėjo savaime. Visi to meto fotografai turėjome savo temas, jas visas vienijo Lietuva, labai norėjome būti ne rusai, tad, ko gero, intuityviai siekėme transliuoti viską, kas alsuoja lietuviškumu. Mano tema buvo asmenybė, man visada labai svarbus buvo žmogaus veidas ir iki šiol niekas nepasikeitė, nes identiteto nesukursi, jis užkoduotas, tereikia jį matyti.

Tai kur fokusas?

Viskas svarbu. Ir svarbūs dalykai svarbu, ir nesvarbūs.

DRAUGYSTĖ

Svarbu, su kuo (juokiasi). Nors kūrybos, sakyčiau, niekas neveikia, nes ji plaukia iš giliai, o visos draugystės – tai paviršius, todėl nematau didelio ryšio tarp draugystės ir kūrybos. Kaip įsimylėjimas – tai tokia gamtos nuleista jėga, o meilė – tai aukščiausia jausmo forma, kuri yra pasirinkimas. Man meilė kūrybai yra nepavaldus procesas, bet tai labai individualu.

Turite autoritetų?

Taip, kunigas Julius Sasnauskas, diplomatas Petras Vaitiekūnas. Yra ir daugiau, bet ne visus galiu demaskuoti (juokiasi).

Koks jų bendras bruožas Jums daro įspūdį?

Pagalba žmogui.

SĖKMĖ IR NESĖKMĖ

Žiūrint, kas vertina, bet nesėkmė yra didelės sėkmės pradžia iš mano perspektyvos.

Kas yra gera paroda?

Ta, kuri pačiam patinka.

Jūs atrodote labai nepavaldus, ar vis dėlto yra kas jus gali paveikti?

Viskas gali, na, ir Jūs, Morta, dabar mane veikiate, visada viskas veikia.

BAIMĖ

Bjaurus dalykas. Bjaurus. Sovietmečiu buvo viena didelė baimė, kad tavęs nedemaskuotų, nes gyvenome lietuvybe, o buvo savaime suprantama, kad prieš to meto saugumą nelaimėsi.

FOTOGRAFIJA

Priimu tai kaip Dievo malonę, bet tuo pat esu labai kritiškas tikrovei, nieko neaukštinu ir praktikuoju vaizdo vertinimą tokį, koks jis yra, be jokių lyrinių nukrypimų, pagražinimų ir pritempimų.

Jūs visai neromantizuojate savo kelio?

Visiškai ne, kokia čia romantika. Galiu tik mistifikuoti, nes, pavyzdžiui, matydamas stiprius kadrus, padarytus septintajame dešimtmetyje, vienoje Dzūkijos kaimelio gatvėje daugmaž per valandą, suprantu, kad tam tikri dalykai darosi ne vien su mano valia, yra kažkas daugiau, nes kito akis nei kadro ten nerastų. Tada čia jau mistika, tikrai ne romantika. Mano fotografija realistinė, net žiauri, bet tai yra dokumentika – tai, ką matau.

FOTOGRAFIJOS MENO DRAUGIJA

Tuo metu ji jungė skirtingai fotografijoje dirbančias asmenybes, toks buvo jos įkūrimo tikslas – turėti savo profesinius namus ir vykdyti tarptautinę parodinę veiklą – kas mums puikiai sekėsi. Dabar ši organizacija gerokai mutavusi, laikotarpis daro savo.

Kaip jums jaunoji fotografų karta?

Teigiama, nes ir pats buvau jaunoji karta, tik dabar yra toks pavojus: laisva rinka budina godumą, dėl ko nukenčia talento puoselėjimas. Bet tiesa ta, kad neturiu tiek laiko išsamiam susipažinimui su jaunosios kartos kūryba, o juo labiau vertinimui. Mano sąžinės aktualija dabar yra mano archyvas, kuriam skiriu savo laiką, nes noriu jį palikti tvarkingą ir dar surasti geras, neskelbtas fotografijas, o jų yra nemažai. Taip pat daug laiko skiriu susipažinimui su tarptautiniu fotografijos lauku, perku albumus, studijuoju, grožiuosi. Labai įdomu, jei būčiau turėjęs galimybę tokius leidinius matyti savo jaunystėje…

Kaip atrodo archyvo tvarkymo procesas?

Romantikos ten mažai, reikia peržiūrėti negatyvus, jau daugiau kaip šimtas tūkstančių yra įveikta ir sužymėta, bet tai tik pradžia. Svarbiausia atrasti savo matymo kampą ir požiūrį, kuo remdamasis formuoju ciklą. Man labai svarbi autentika ir dokumentika, pavadinkime tai – laiko takelis fotografijoje. Taip pat ne mažiau svarbūs ir žmonės šalia manęs: Saulė ir Severina yra atominiai ledlaužiai su nepailstančiais charakteriais, nes jų rankos ir akys pirmiausia prisiliečia prie archyvo duomenų, o kitas stiprus vaidmuo tenka mano žmonai Rimai, kuri amortizuoja visus organizacinius procesus.

RIMA

Rima yra rimta. O jeigu tai – meilė? Mes trisdešimt dvejus metus atlaikome šį besikeičiantį pasaulį, daug kas kito ir mes patys kitome, bet sugebėjome likti kartu, kas, mano supratimu, nėra labai paprasta. Santuoka – tai ir darbas, ir šventė, kurie visada su manimi kartu, bet kadangi tai nėra duotybė, ši struktūra nuolat reikalauja dėmesio. Juolab kad mūsų namus ir darbą skiria tik viena siena, ir kai vakare prisimeni dieną neišspęstus klausimus, žiūri, kad jau vietoj poilsio darbinis susirinkimas vyksta, tad iš esmės mums nepavyksta atskirti darbo nuo poilsio.

Kas padeda sunkiais momentais?

Malda, empatija ir tolerancija. Kitas yra kitoks ir tai būtina gerbti, nes noras partnerį padaryti į save panašų yra labai griaunanti jėga santykiuose. Nors tiesa ta, kad būna visokių etapų ir kiekvieną kartą tenka iš naujo balansuoti, jog „neiškristum iš balno“, net ir žinant iš patirties, kad vakare konflikto priežasties net nebeišeina atsiminti, tad kokia konflikto prasmė? Po pirmųjų skyrybų suvokiau, kad ši ceremonija prilygsta laidotuvėms, todėl niekada daugiau nenoriu to pakartoti. Na, o mąstant plačiau, gamta yra tobulas pavyzdys – diena ir naktis yra mums savaime suprantamas cikliškumas, tad žmogui tereikia priimti, kad pakilimai ir atoslūgiai yra natūralus santykių reguliatorius.

KNYGOS

Taip, jos man ypač svarbios, dar būdamas mokinys esu perskaitęs, nepagražinant, visą Zapyškių biblioteką. Kartą mokykloje gavau į rankas net akušerijos vadovėlį, nes nebebuvo daugiau ką skaityti. Nuo mažens sirgau tuberkulioze, daug gydžiausi: ligoninės, sanatorijos, tad knygų pasaulis man buvo dovana. Kartą Kulautuvos sanatorijoje turėjau atbūti pusantrų metų, tad įnikau ne į galimus romanus ar vyną, kaip rekomendavo tuometinė jos vadovė (juokiasi), o į literatūrą. Pirmą pusmetį domėjausi Europos rašytojų veikalais, toliau amerikiečių tekstais ir šiek tiek Pietų Amerikos, net pravardę Knygius buvau gavęs, kuri man visai nepatiko. Bet taip, liga man padovanojo meilę literatūrai.

VIENATVĖ

Nenorėčiau, kad ji taptų sava, ko gero, didžiausia baimė yra likti vienam. Taip, gimstame vieni ir mištame vieni, bet aš jos vengiu. Gal pomirtiniame gyvenime bus kitaip?

PATARIMAS

Neužmiršti bažnyčios, tikėjimo ir maldos, nesigėdyti dvasingumo ir idealizmo – tai gyvenimo paslaptis, bet labai svarbu su ja turėti ryšį. Čia rimtai.

O praktinis?

Dirbti, dirbti, dirbti. Gyvenk taip, lyg ryt mirtum, dirbk taip, lyg amžinai gyventum.

x