Dar tik tariantis dėl interviu su modeliu Giedre Dukauskaite kyla nuojauta, kad pokalbio metu temos peržengs mados pasaulio rėmus. Taip ir nutinka. Istorijos, atskleidžiančios darbo su mados ženklais kompleksiškumą, mintys apie emocinės sveikatos svarbą, moteriškumą bei natūralius gyvenimo rato etapus – visa tai tapo ramaus pokalbio su industrijoje puikiai žinoma lietuve dalimi.
Šis interviu žurnale publikuotas rugsėjo mėnesį.
Giedre, esi kilusi iš Slabados Raseinių rajone. Kaip vaikystė ir paauglystė, praleista nedideliame Lietuvos kaimelyje, formavo tavo asmenybę?
Manau, jau labai anksti supratau gyvenimo rato cikliškumą. Visi egzistuojančio gyvenimo rato etapai man visada atrodė vienodai svarbūs, vienodai žavūs ir reikalingi. Gyvenimas kaime man leido pamatyti, kiek pastangų ir sunkaus darbo kasdien reikalauja siekis kurti, gyventi, rūpinantis savimi ir kitais. Kaime darbai niekada nesibaigia, tad natūralu, kad pamažu formavosi ir mano pasaulėžiūra, kurioje daug vietos užima darbas. Tikiu, kad niekas nieko man neprivalo duoti, viskas atsiranda tik dirbant.
Baigusi mokyklą išvažiavai gyventi ir dirbti modeliu į Niujorką, kuriame praleidai daug laiko. Ar šį miestą ir dabar gali vadinti savo namais?
Niujorkas – tai miestas, turintis itin dinamiškos energijos, kuri tave tiesiog įtraukia. Ypač tai pajunti, kai esi jaunas žmogus, tad šis miestas mane formavo kaip asmenybę. Kalbant apie man svarbiausius miestus, išskirčiau Niujorką, Paryžių ir Vilnių. Tai trys miestai, kuriuos visada galiu vadinti savo namais. O namai man – tai jausmas. Jausmas, kurį kuriu pati, kad ir kur būčiau.
O ar galėtum trumpai apibūdinti savo dabartinį santykį su Lietuva? Galbūt turi konkrečių erdvių, kurios tau asmeniškai turi daug prasmės?
Aš myliu Lietuvą. Čia mano namai. Slabados kaimelis, kuriame gyvena mano močiutė, ir Raseiniai, kuriuose gyvena mano šeima, man yra be galo svarbios vietos, kuriose norisi būti. Taip pat Kaune gyvena mano dvi sesės, tad šis miestas man tampa vis artimesnis. Matau, kaip jis auga ir darosi dinamiškesnis. Baltijos jūros pakrantė man neįprastai mistiška vieta, teikia daug energijos. Kai būnu išvykusi – man čia gera sugrįžti. Kai čia gyvenu – man čia gera gyventi.
Giedre, paminėjai savo šeimą, gyvenančią Lietuvoje. Kaip į tavo kiek nestandartinį darbo ritmą ir karjeros specifiką žvelgia tavo šeima?
Karjeros pradžioje tėvams buvo gana sudėtinga priimti, kad dėl modelio karjeros daugiausia laiko leidžiu ne Lietuvoje. Juk tikriausiai visiems tėvams sunku paleisti savo vaikus. Ilgainiui šeima tikrai priprato, o dėl visų komunikacijos priemonių ir noro bendrauti su artimaisiais sukuriame artumo jausmą, nepaisydami mus dažnai skiriančio fizinio atstumo. Na, o kalbant apie močiutę, nors ir nenoriu kalbėti už ją, spėčiau, kad ji supranta tik apie 10 proc. mano profesinės veiklos pobūdžio (juokiasi). Nors namuose ji tikrai turi sukaupusi daug žurnalų, kuriuose publikuotos mano nuotraukos.
Pakalbėkime apie tavo santykį su mados industrija, kurios dalimi esi jau apie penkiolika metų. Kaip šis santykis keitėsi ir evoliucionavo?
Į mados industriją žengiau atvykusi iš lietuviško kaimo, tad apie mados pasaulio specifiką ar dizainerius nežinojau nieko. Taip pat neturėjau suvokimo, kaip atrodo modelio darbas. Labai panašiai kaip ir mano močiutė dabar (juokiasi).
Po truputį perėjau į savotišką mokymosi etapą, smalsiai stebėjau, bandžiau suprasti ir atrasti, kas yra mada. Tai natūraliai peraugo į norą būti industrijos dalimi. Juk ypač būnant devyniolikos metų visi gražūs daiktai ir supanti estetika kelia daug emocijų bei savotiško jaudulio. Net ir pirmoji įsigyta „Chanel“ rankinė atrodė kaip savotiškas svajonės išsipildymas. Tad nežinia peraugo į jaudulį, kurį po truputį pakeitė suvokimas, kad buvimas modeliu – itin sunkus darbas, kuriame tikrai nelengva išsilaikyti, egzistuoja daug emocinio perdegimo apraiškų.
Mano galvoje nuolat sukosi emocinis fonas, kurį lydėjo tokios mintys kaip „reikia dar sunkiau dirbti, reikia keistis, reikia išlaikyti savo aktualumą“. Mada tapo mano darbu. Tad natūralu, kad pradinis jaudulys užleido vietą darbui ir norui tapti savo srities profesionale. Siekis nuosekliai ir ilgą laiką išsilaikyti madoje – tai išlikimo žaidimas, prie kurio prisideda santykis su modelių agentūromis, modelio lankstumas kelionių atžvilgiu, atvirumas darbų krūviui ir, kalbant atvirai, fiziniai duomenys, kurie dažnu atveju reiškia lieknos figūros puoselėjimą.
Tikiu, kad sėkmę sudaro daug įvairių komponentų, o siekiant profesinės sėkmės mados industrijoje svarbiausia nepasiduoti, turėti drąsos eiti pirmyn, laukti galimybės ir, svarbiausia, ją išnaudoti.
O kaip apibūdintum savo santykį su mados pasauliu dabar?
Manau, pandemijos laikotarpis stipriai pakeitė mano pasaulėžiūrą. Kalbant apie santykį su mada, jaučiuosi daug labiau atsipalaidavusi. Kalbant paprastai, po kovido pajutau, kad mano, kaip mados vartotojos, poreikiai sumažėjo. Taip, noriu atrodyti gerai, man patinka eksperimentuoti su drabužiais, bet nejaučiu poreikio turėti daug ar įsigyti būtent konkretų daiktą. Jaučiu ramybę.
Klausantis tavęs galima jausti, kad modelio darbas ne tik fizinės, bet ir psichologinės stiprybės reikalaujanti sritis. Ar tau pačiai teko susidurti su emociškai sudėtingais epizodais?
Karjeros pradžioje vienas sudėtingiausių momentų buvo nuolat lydėjęs žodis „ne“. Ėjimas į modelių atrankas, kai susipažįsti su žmonėmis, kurie vienai fotosesijai iš galbūt dviejų šimtų merginų renkasi vieną, yra modelio kasdienybė. Tad natūralu, kad kone kiekviena mergina išgirs „ne“. Šis mažas žodelis gali kurti stiprų emocinį foną.
Atsieti save kaip asmenybę, turinčią vertę, nuo modelio, kaip tam tikro produkto, man užtruko daugiau laiko, nei galbūt norėčiau pripažinti. Dabar galiu suvokti, kad faktas, kodėl manęs nepasirinko konkrečiai fotosesijai, mados kampanijai ar žengti podiumu, susijęs su daugybe faktorių, neturinčių nieko bendro su mano verte. Galbūt tą sezoną prekės ženklo komanda tiesiog ieškojo kitokios išvaizdos merginos ir tiek. Dabar, gavusi neigiamą atsakymą, nepriimu to asmeniškai, tai manęs nesumenkina kaip asmenybės ir tiesiog toliau dalyvauju atrankose, kol sulaukiu atsakymo „taip“.
Ar jauti, kad temos, susijusios su psichologija bei emocine higiena, mados industrijos kontekste įgauna daugiau svarbos?
Taip, tai tapo svarbia dalimi. Net ir vykstant tokiems svarbiems mados šou kaip „Dior“ ar „Louis Vuitton“, renginio lokacijoje dirba psichologai, pas kuriuos galima apsilankyti ir, esant poreikiui, pasikalbėti. Taip pat dar vienas svarbus momentas – daugėja apribojimų, susijusių su modelių amžiumi, tad šiuo metu didžioji dalis modelių, ypač JAV, gali pradėti dirbti tik sulaukę aštuoniolikos metų. Ir nors Europoje vis dar yra išimčių, atsižvelgiant į minimalų darbo valandų grafiką, šie teisiniai reguliavimai taip pat susiję su jaunų asmenų emocinės būsenos puoselėjimu.
Prie didesnio dėmesio emocinei sveikatai stipriai prisidėjo ir kiekvienam šiais laikais balsą suteikiančios socialinės medijos, kuriose egzistuoja ir vadinamoji „cancel“ kultūra, kai netinkamas konkretaus asmens elgesys gali nuskambėti labai plačiai ir labai garsiai.
Pati ne vienus metus dirbau su terapeute. Terapija man asmeniškai buvo būdas tapti geresne savęs versija. Man keista ir gaila, kad tam tikrose šalyse bei bendruomenėse psichologinė sveikata vis dar stigmatizuota. Tikiu, kad terapija tampa įrankiu, kuris gali padėti jaustis geriau.
Lietuvoje esi puikiai žinoma dėl darbo su garsiausiais prabangos segmento mados ženklais bei prestižiniais leidiniais. Ar galėtum trumpai papasakoti, kaip, tavo nuomone, pastaraisiais metais kito modelio vaidmuo, kaip šiame vaidmenyje keiteisi tu?
Karjeros pradžioje dominavo gana griežtai egzistavęs poreikis modeliui fiziškai atitikti konkrečią charakteristiką. Tuo laikotarpiu šios charakteristikos centre buvo itin aukštos, lieknos baltaodės merginos. Aš, kaip ir kiti modeliai, tiesiog siekiau atitikti šį, industrijos jau padiktuotą, formatą.
Socialinė medija, „Me Too“ bei „Black Lives Matter“ visuomeniniai judėjimai stipriai palietė tiek mados pasaulį, tiek ir modelio darbą. Šiuo metu ant podiumų ar reklaminėse ženklų kampanijose galima pastebėti daugiau įvairovės bei marginalizuotų grupių įtraukties. Skirtingos rasės, kūno sudėjimas, amžius – įvairovės tikrai daugiau. Pastebiu, kad didėja išskirtinės išvaizdos poreikis ir mados pasaulis nori asmenybių.
Pati asmeniškai, kaip moteris, perėjau etapą, kai keičiausi, augau ir iš merginos tapau moterimi. Būtent šioje kelionėje telpa emocinis augimas ir su tuo susiję pokyčiai. Manau, kad būtent emocinė branda, savęs suvokimas ir natūralus tapsmas moterimi man padėjo siekti profesinės sėkmės. Visa tai tarsi veidrodis reflektuoja karjeros pasiekimus. Tikiu, kad emocinė savijauta, savęs pajautimas atsispindi ir išvaizdoje. Net jei ir kartu pažvelgtume į mano nuotraukas, kuriose esu skirtingo amžiaus, manau, tikrai galėtume įžvelgti, kaip kito mano asmenybė ir kaip tai darė įtaką mano išvaizdai. Tikiu, kad žmogaus emocinė būsena keičia net ir jo žvilgsnį.
Kalbant apie asmenybės svarbą, natūraliai kyla klausimas, kurios mados industrijoje dirbančios asmenybės tau asmeniškai padarė didžiausią įtaką?
Iš karto norėčiau paminėti italų dizainerę Miuccią Pradą. Ji – mano įkvėpimas, kalbant apie itin skirtingus aspektus. Ne kartą dirbau su ja ir jos komanda, tad jaučiu stiprią pagarbą jos dizaino vizijai bei itin unikaliam humoro jausmui. Taip pat žaviuosi jos spinduliuojama milanietės moters dvasia. Ji be galo stipri asmenybė, kuri puikiai žino, ko nori, ir ištisus dešimtmečius išlaiko savo kūrybos aktualumą bei novatoriškumą. M. Prada man reprezentuoja moteriškumą.
Dar vienas stiprią įtaką man padaręs žmogus – Virgilas Abloh, su kuriuo mane siejo ne tik profesinis ryšys, bet ir graži draugystė. Į mados pasaulį jis žengė neturėdamas tradicinės industrijos patirties. Nors jis ir buvo baigęs architektūros studijas, jo pasaulis sukosi aplink gatvės madą, muziką ir DJ kultūrą. Manau, jis pakeitė mados industriją savo pavyzdžiu parodydamas, kad net ir paprastas vaikis iš Čikagos gali tapti „Louis Vuitton“ kūrybos vadovu. Jis, tiesiog būdamas savimi, sulaužė tradicinius industrijos rėmus ir įkvėpė tūkstančius jaunų žmonių ieškoti saviraiškos būdų. Tikiu, kad būtent jo nuopelnu galima laikyti gatvės mados tapimą mados podiumo dalimi.
Turėjai galimybę dirbti su ne vienu garsiu prekės ženklu, dizaineriu ir fotografu. Galbūt galėtum išskirti keletą tau svarbių ar įsiminusių karjeros epizodų?
Mintyse iš karto iškyla fotosesija, kurios metu turėjau galimybę dirbti su vienu garsiausių mados fotografų Davidu Simsu. Kartu su juo dirbome kurdami italų mados namų „Valentino“ kampaniją. Šioje fotosesijoje su fotografu atradome ypatingą ryšį ir tarsi bendravome per fotoaparato objektyvą, o jo profesionalumas ir pozityvūs komentarai man, kaip modeliui, suteikė reikalingo pasitikėjimo savo jėgomis.
Taip pat išskirčiau interakciją su jau minėta M. Prada. Dar karjeros pradžioje atvykusi į „Miu Miu“ mados namų primatavimą (angl. „fitting“), kuris vyksta prieš pasirodymą, kai nusprendžiama, ką dėvės kiekvienas modelis, susidūriau su situacija – man netiko absoliučiai niekas. Per šiuos primatavimus modeliai pasimatuoja šimtus skirtingų įvaizdžių, ieškodami to vienintelio drabužio, kuris atrodys ne tik gražiai ar estetiškai, bet ir maksimaliai efektingai.
Neradus tinkamų drabužių ir likus dviem valandoms iki šou vis dar nežinojau, ar jame dalyvausiu. Puikiai prisimenu, kai prie manęs priėjo M. Prada, paėmusi audinį apvyniojo jį aplink mano klubus ir savo komandai visiškai ramiai pasakė: „Tiesiog padarykite Giedrei sijoną!“ Ši dizainerė net ir įtemptose situacijose geba išlikti rami. Tai didelė galia.
Tavo pasakojimas ir istorijos, kuriomis dalijiesi, iliustruoja modelio darbo kompleksiškumą. Visgi norisi paklausti, ar per karjeros laikotarpį tau buvo kilusių minčių pasitraukti iš mados industrijos?
Taip. Kaip jau užsiminiau anksčiau, pradėjus dirbti industrijoje pirminį jaudulį greitai pakeičia suvokimas, kiek pastangų reikia įdėti, siekiant tiesiog gauti darbą. Nors ir nebuvo vieno konkretaus įvykio, sulaukusi maždaug 28-erių galvojau, kad galbūt atėjo laikas pasitraukti, keisti darbą. Juk modelio darbas, nors iš šono gali atrodyti ir kitaip, yra gana monotoniškas – demonstruoji drabužius, dalyvauji fotosesijose. Visa tai sukasi ratu, tad kasdienybė tampa rutiniška, atsiranda jausmas, kad tiesiog nebeaugi.
Tiesa, kaip tik tuo metu, kai pradėjo kilti abejonių, gavau pasiūlymą dirbti su „Celine“ mados namais, kurių kūrybai tuo metu vadovavo dizainerė Phoebe Philo, bei su „Prada“. Būtent „Prada“ komandos prašymu sutikau nusikirpti plaukus, o nauja šukuosena netikėtai tapo ir naujo, sėkmingo karjeros etapo dalimi (juokiasi). Tad tiesiog pabandžiau išnaudoti momentą.
Neretai, žvelgiant iš šalies, atrodo, kad mados pasaulyje dirba tik dizaineriai, modeliai ir verslo plėtra besirūpinantys asmenys. Ar galėtum įvardyti keletą šiuo metu mados pasaulyje egzistuojančių profesijų, kurios susiformavo per pastarąjį dešimtmetį?
Manau, kad socialinių tinklų atsiradimas ir milžiniška galia, kurią jie turi dabar, mados industrijoje pakeitė tikrai daug. Dabar asmenys, kuriantys turinį socialiniams kanalams, tapo ne mažiau svarbūs už fotografus, atsakingus už vadinamuosius „stills“. Juk šiuo metu realybė tokia – žurnalams mados auditorija skiria mažiau dėmesio nei socialiniams tinklams. Būtent su socialiniais tinklais susijęs turinio kūrimas, jo planavimas bei biudžetavimo procesai industrijoje sukūrė daug naujų profesijų, kurios galbūt dar nėra tokios prestižinės, bet turi potencialą įgauti didelės galios.
Giedre, ar dirbdama modelio darbą jauti didelę konkurenciją?
Į konkurenciją tarp modelių žvelgiu itin paprastai – galutinį sprendimą visuomet priima klientas. Šis sprendimas tikrai nepriklauso nuo pačių modelių. Kiekvieną sezoną mados namai ieško specifinės estetikos. Atrodau, kaip atrodau, tad, jei klientas konkrečiam darbui norės šviesiaplaukės, šio darbo negausiu. Viskas labai paprasta (juokiasi).
O galbūt galėtum įvardyti keletą modelių, kuriais žaviesi asmeniškai pati?
Visi 9-ojo dešimtmečio supermodeliai, suformavę ir pačią sąvoką, – tikrai unikalus fenomenas. Dabar atrodo, kad supermodeliai skaičiuojami šimtais ar net tūkstančiais, o tuo metu tą patį darbų kiekį padarydavo gal šešios merginos (juokiasi). Linda Evangelista, Claudia Schiffer, Cindy Crawford, Kate Moss – tai mados industrijos ikonos. Pačiai teko fotografuotis mados kampanijoje kartu su Christy Turlington bei žengti podiumu su Amber Valletta bei Naomi Campbell.
Nuostabu, kad jos dirba ir dabar. Kalbant apie dabartinės industrijos vardus pastebiu daugybę charizmatiškų, milžinišką potencialą turinčių modelių, tarp kurių Cara Taylor ar Abby Champion. Labai džiaugiuosi, kad industrija pasikeitė ir nuo kelių supermodelių perėjome prie tūkstančių įkvepiančių merginų.
Norėčiau trumpai pakalbėti ir apie mados savaites – ištisus dešimtmečius organizuojamą industrijos fenomeną. Kaip trumpai apibūdintum dalyvavimą mados savaitėje iš asmeninės perspektyvos?
Man patinka mados savaitę palyginti su olimpiada. Ji reikalauja ilgai trunkančio pasiruošimo ir milžiniško darbo dėl vos kelių minučių pasirodymo. Mados savaitės reikalauja ne tik išankstinio fizinio pasiruošimo, bet ir puikios komunikacijos su komanda, o visa tai daroma, viliantis gero rezultato, kurio niekas tikrai negarantuoja. Gauti galimybę pasirodyti ant prestižinių mados namų podiumo Paryžiaus mados savaitės metu be galo sunku.
Puikus pasirodymas mados savaičių metu modeliui dažnai negarantuoja finansinės grąžos, bet suteikia platformą atkreipti į save dėmesį, o to rezultatas – didesnė tikimybė dirbti su asmenybėmis, dėl kurių po sezono gali gauti konkrečių darbo pasiūlymų. Svarbu, kad mados savaičių metu sutinki daug profesionalų, kurie mados industrijos kontekste turi galią priimti sprendimus: tai stilistai, dizaineriai ir fotografai.
O ar seki lietuviškos mados sceną ir vietinius dizainerius?
Atvirai kalbant, ilgai lietuviškoje madoje nemačiau mano skonį atliepiančios dizainerių kūrybos linijos, bet dabar smalsiai stebiu naujos kartos dizainerius. Manau, kad lietuviškas dizainas ir kūrybiškumas, kurio trūko anksčiau, pamažu atsiskleidžia. Esame siuvėjų kraštas, turime puikius įgūdžius, o dabar vietiniai kūrėjai pristato ir tikrai unikalias kūrybos vizijas. Labai mėgstu dizaineres Urte Kat, Liepą Aliukaitę ir prekės ženklą „FLOW“. Vietiniams talentams jaučiu didelę pagarbą.
Nuo lietuviškos mados pereikime prie tvarumo temos. Skirtingų interviu metu esi akcentavusi atsakingo vartojimo svarbą asmeniškai tau. Kodėl ši sritis tau tokia artima? Kaip ją sietum su mada?
Suvokimas apie tvarumo bei atsakingo vartojimo svarbą tikriausiai susijęs su mano gyvenimo dalimi, praleista kaime, kuriame turėjau galimybę stebėti natūralų gyvenimo cikliškumą. Augini daržoves, jomis maitinami gyvūnai, o jie tręšia žemę – viskas sukasi ratu. Vieni žmonės pjaus medieną, kiti surinks ir tinkamai panaudos pjuvenas namams šildyti. Tai tvarus vartojimas, kuris nereikalauja pastangų ir kyla iš natūralaus vartojimo ciklo. Visuomet mąsčiau, kaip konkrečius daiktus galima naudoti pakartotinai ar perdirbti. Na, o kalbant apie madą, tvarumas itin kompleksiška sritis, bet, tikiu, industrija juda tinkama kryptimi. Juk vis geriau suvokiama, kad pokytis yra būtinas.
Su kokiais iššūkiais, kalbant apie asmenines pastangas puoselėti atsakingo vartojimo svarbą, susiduri pati?
Impulsyvus daiktų pirkimas, susižavėjus konkrečiu produktu, man vis dar kelia tam tikrų iššūkių. Pati įžvelgiu elgsenos modelį, kai socialinėse medijose pamatytas daiktas netikėtai tampa mano norų objektu. Bet juk norėjimas dar ne viskas. Pati vis labiau stengiuosi atsitraukti, pagalvoti ir įvertinti, ar man to daikto tikrai reikia. Sąmoningas mentalitetas yra tai, kuo stengiuosi vadovautis. Atsitraukiant nuo mados ir pirkimo įpročių, dar paminėčiau keliavimą, kurio metu sunku išlaikyti atsakingo vartojimo principus dėl kylančio poreikio įsigyti plastikinių vandens buteliukų ar maisto vienkartinėse pakuotėse.
O kaip atsakingo vartojimo įpročiai prisideda prie tavo siekio puoselėti sveikatingumą?
Pirmiausia, rūpestis savimi man nėra susijęs su produktais, kuriuos naudoju, ar vadinamaisiais grožio rutinos patarimais. Sveikatingumas – tai tavo gyvenimo būdas. Kokybiškas maistas, suvartojamo vandens kiekis, aktyvus sportas, gebėjimas rūpintis savo emocine sveikata, socialiniai santykiai su šeima ar draugais – visa tai lemia žmogaus emocinę ir fizinę gerovę. Atsisakyti toksiškos aplinkos ar apsilankyti pas psichologą – tai puikus grožio ritualas.
Giedre, pakalbėkime apie šiuo metu tavo gyvenime svarbią vietą užimančias bakalauro studijas. Ar gali pasidalyti, kodėl priėmei sprendimą pradėti studijas universitete?
Visada žinojau, kad norėsiu studijuoti universitete. Mokykloje buvau tikra moksliukė ir klasės pirmūnė (juokiasi). Modelio karjera koregavo mano planus, bet per pandemiją leisdama laiką Lietuvoje pamaniau, o kodėl nepradėti studijuoti dabar? Kadangi mintyse jau sukosi idėja, kad ateityje norėčiau įkurti savo verslą ar puoselėti asmeninius projektus, ISM universitete Vilniuje pasirinkau verslumo ir inovacijų studijų programą.
Tiesa, teko sukaupti drąsos, priimant sprendimą pradėti studijas su žmonėmis, kurie gerokai jaunesni. Man trisdešimt šešeri, tad net ir dalis dėstytojų jaunesni už mane (juokiasi). Nuo to laiko, kai mokiausi mokykloje, praėjo daug metų, tad nerimo, kaip man seksis, tikrai buvo. Visgi pati įsitikinau, kad mokytis pradėti galima visada, o stigma, susijusi su amžiaus ribomis, mokantis naujų dalykų, visai nepagrįsta. Savo kurse esu pirmūnė, o būdama supermoksliukė dabar puikiai save realizuoju ir jaučiuosi puikiai.
Suvokimas, kiek daug dar galiu išmokti, man suteikia be galo daug laimės. Galbūt modelio karjera truks dar ilgus metus ir fotosesijoms pozuosiu sulaukusi šešiasdešimties. Modelio darbą galiu dirbti jau ir užsimerkusi, jis suteikia man daug pasitikėjimo ir galiu juo mėgautis, tad jaučiu, kad noriu turėti dar daugiau įgūdžių, kuriuos, bėgant laikui, įvaldysiu. Manau, kad baigusi universitetą kursiu savo verslo viziją ar projektus, bet darbas mados pasaulyje visuomet liks šalia. Taip pat norisi paminėti ir vieną man svarbų momentą – dirbdamas modelio darbą beveik niekada neturi galios priimti sprendimus, tad noriu, kad ateities veikloje tam vietos tikrai būtų.
Dar viena tavo interesų sritis – investavimas. Ar tiesa, kad šiuo metu pagrindinį dėmesį skiri būtent Lietuvos startuoliams?
Tikriausiai investavimo pradžią susiečiau su jau minėtu poreikiu pačiai priimti sprendimus. Pati esu „Angel Investor“, nors ši veiklos sritis siejama su didele rizika. Visgi studijų metu sutikau žmonių, kurie parodė investavimo Lietuvoje potencialą ir padėjo suprasti investavimo mūsų šalyje niuansus. Nuoširdžiai džiaugiuosi, kad Lietuva taip stipriai auga.
Žinoma, investuoju vadovaudamasi konkrečiais rodikliais, bet pagrindinį dėmesį skiriu būtent lietuviškiems verslams ir startuoliams. Vienas iš verslų, į kuriuos investavau, – mados prekės ženklas „The Knotty Ones“, turintis puikią socialinio verslo viziją: įgalinti regionuose gyvenančias ir mezgimu užsiimančias moteris. Tai ne tik finansinis, bet ir socialinis įgalinimas, kuriant bendruomenę. Būtent šie faktoriai verslo kontekste man labai svarbūs.
Rugsėjis savotiškai simbolizuoja naują pradžią. Kokie ateities planai, asmeninės ir profesinės ambicijos šiuo metu yra tavo asmeninis prioritetas.
Rugsėjis žymės mano naujus metus universitete, tad noriu koncentruotis į studijas ir jas sėkmingai užbaigti. Taip pat noriu skirti daugiau dėmesio jogai. Na, o modelio darbas visada šalia, tad nors neretai planai ir darbai dėliojasi paskutinę akimirką, tikrai leisiu laiko ir mados pasaulyje. Juk viską galima suderinti.
Giedre, ačiū tau už šį interviu, galiausiai, prašau, pasidalyk su skaitytojais tau pačiai svarbia gyvenimiška filosofija.
Ji skamba labai paprastai – kiekvienam savo. Norėčiau, kad visi būtume atviri vieni kitų pasirinkimams. Linkiu žmonėms drąsos gyventi taip, kaip jie nori gyventi. Daryti tai, ką nori daryti, ir tiesiog būti savimi.
