Kai prieš gerus 20+ metų tuomet kultiniame klube „Muzikinis angaras“ pasirodė vaikinų iš Kėdainių trio, publikos akys krypo į stovintį scenos centre, – Mantas Jankavičius jau tada pavergė balsu, charizma, ryškiais bruožais, „sexy“ įvaizdžiu. Viskas, ko reikia žvaigždei. Beveik viskas.
„Dar reikia kietų kiaušų, kad atsilaikytum“, – šiandien pripažįsta jis, pernai minėjęs 25-erius metus scenoje. Suderinti žvaigždės ir keturių vaikų tėvo, šeimos vyro statusą nėra lengva. Bet sėkminga karjera ir vaikiška apyrankė ant rankos, kurioje aiškiai matyti iš karoliukų su raidėmis sudėtas žodis „TETE“, tarsi sako, kad Mantui pavyko.
„Aš neatpažįstu savęs senose nuotraukose. Net dešimties metų senumo – visiškai kitoks. Labai labai pasikeičiau. O prieš tuos dvidešimt kelerius metus, kai atsiminei iš „Muzikinio angaro“, jau net nekalbu“, – juokiasi jis.
Nuo tada Mantas nuveikė pasiutusiai daug: be sukurtų hitų, apdovanojimų popscenoje, sušoko nepamirštamame Anželikos Cholinos spektaklyje „Tango in Fa“, suvaidino populiariausiuose miuzikluose „Meilė ir mirtis Veronoje“, „Paryžiaus katedra“, „Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės legenda“, „Eglė Žalčių karalienė“, „Mažvydas“, itin populiariame Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro spektaklyje „Laisvi drugeliai“, tebevažinėja į Kauno muzikinį teatrą, kur turi bliogiuko vaidmenį miuzikle ,,Elisabeth“, nusifilmavo kine „Tadas Blinda: Pradžia“, „Pakeliui“.
Beveik visur Manto vaidmenys – pagrindiniai. Tik svarbiausiame jo projekte – šeimoje – pagrindinis neišvengiamai tenka žmonai Ievai, laikančiai visus keturis namų kampus. Tačiau septyniolikos Benas ir trylikos Herkus, mažosios dukrytės – dar šešerių neturinti Upė ir ketverių Morta tėtį mato ne tik per televiziją. Kad ir kokios krizės būtų, jis visada grįždavo prie pamato – šeimos.
Pastaraisiais metais įsižeminti stipriai padeda ir tikėjimas. Dėl karjeros sėkmių – įspūdingų šou, albumų, renkamų didžiausių miestų arenų jis pirmiausia lenkia galvą prieš stiprią profesionalų komandą, su kuria dirba: „Vienas pats nieko panašaus nebūčiau nuveikęs.“
Mantai, grožis, žavesys, pagaliau – žinomumas – laimė ar prakeiksmas? Dovana tai tikrai, bet tu, regis, vis bandai nusilipinti gražuoliuko etiketę.
Ir viena, ir kita. Kaip ir gyvenimas – jame būna ir to, kas džiugina, ir to, kas nepatinka. Man, pavyzdžiui, nepatinka plauti indus, bet turėti namus juk smagu. Būti matomam per televiziją – ir palaiminimas, ir prakeiksmas kartu. Niekada nesu patyręs didelio priekabiavimo gatvėse, replikų. Pasitaikydavo, bet iš esmės lietuviai yra labai kuklūs, mandagūs. Kaip sakydavo amžinatilsį Vytautas Kernagis, „išvažiuoju į Saločius Latvijoje, ir Kernagio pavardė nieko nebereiškia“. Man irgi tas pats – pakaktų išvažiuoti į Bauskę ar Augustavą ir baigtųsi visas žinomumas.
Man mįslė, kodėl pirmiausia studijavai automechaniką? Dabar tos žinios praverčia? Supranti, kas vyksta po automobilio kapotu?
Iš tikrųjų atsidaręs kapotą kažką suprasti ėmiau daug vėliau, kai reikėjo šį tą paremontuoti. Įsijungiau „YouTube“ – ten viskas nufilmuota, paaiškinta. O „profkės“ laikais dar nebuvo „YouTube“, reikėjo eiti į tuos baisius mokslus. Niekada nesidomėjau automobiliais, tai buvo planas B, nes A – pabaigti dvylika klasių – nepavyko.
Mama suėmė už ausies ir liepė ieškoti žemiškos profesijos?
Iš esmės – taip. Kai gyvenime susiduri su realiomis situacijomis, imi ir visko išmoksti, nes pats to nori. Tada viskas natūraliai pavyksta. Baigęs profesinę mokyklą, turbūt net rato nesu nuėmęs.
Tolesnį kelią lėmė trombonas? Neįstojęs į muzikos vadybą Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijoje, buvai pakviestas ten pat studijuoti tromboną.
Įtakos turėjo viskas, pradedant profesine mokykla Kėdainiuose. Trombonas jau Vilniuje irgi kažką lėmė. Gyvenime viskas kažkaip sukrenta – nuėjimai, kur reikia, susitikimai, žmonės. Į konservatoriją įstojau netikėtai, neplanuotai…
…ir ne į tą specialybę, kur norėjai.
Tiesą sakant, nenorėjau niekur. Neturėjau jokių tikslų, jokių svajonių. Man tiesiog reikėjo būti Vilniuje. Atrodė, kad čia daug veiksmo, žmonių, įdomybių, meno. Atsitiktinai įstojus į konservatoriją, viskas toliau važiavo natūraliai – pažintys, draugai. Smagūs prisiminimai – mūsų pirma grupė, su kuria grodavome fanką, džiazą. Šilti ryšiai likę su visais, kuriuos sutikau studijuodamas tromboną konservatorijoje, vėliau – Muzikos ir teatro akademijoje, kur baigiau tromboną ir vokalą Džiazo katedroje.
Vidurinėje mokykloje netikęs mokinys ima ir pabaigia dvi specialybes akademijoje. Viskas pasikeičia, kai atrandi save?
Aš ir dabar nežinau, ar esu save atradęs. Čia – toks retorinis klausimas. Gyvendamas atrandi, kas patinka ir tau tinka. Mūsų vidurinės mokyklos sistema buvo grindžiama vertimu arba paklusimu daryti tam tikrus dalykus. Šiandien aš mielai skaitau poeziją, kurią reikėjo nagrinėti per lietuvių kalbos pamokas, o tuomet jos nekenčiau iki kaulų smegenų. Reikėdavo išmokti eilėraštį, jį deklamuodavau pro sukąstus dantis, kad gaučiau trejetą ar ketvertą. Dabar skaitau „Altorių šešėly“ ir matau, koks kietas bičas yra Vincas Mykolaitis-Putinas. Paradoksas: kai jauti, kad tave verčia, smaugia, niekas neįdomu. Bet kai atrandu dalykus, kurie man įdomūs, niekas nebegali manęs sustabdyti.
Karjera nuo pat pradžių klojosi sėkmingai, bet viename interviu skaičiau, kad vis buvai savimi nepatenkintas.
Visada šalia palankaus profesinio faktoriaus eina tai, kas nesiseka, gąsdina, kuo šiek tiek abejoji. Dabar turime visokių televizinių projektų, tokių kaip „Lietuvos balsas“, kurio mokytojas esu, o 2001 metais vyko pirmasis panašus konkursas „Fizz Superstar“. Mane pastebėjo estų prodiuseriai, taip pat – ir švedų, kurie kartu rengė šitą projektą. Turėjau galimybę pabandyti tarptautinę karjerą, labai dėl to stengiausi, bet perdegiau, nepavyko. Užtat šiandien dėkoju Dievui, kad esu čia, ir esu labai laimingas. Laikas parodė, kad duobės prieš dvidešimt metų buvo labai naudingos ir svarbios.
Žmoną Ievą sutikai dar Muzikos ir teatro akademijoje. Sakyk, kaip įmanoma išsaugoti santuoką turint tokią profesiją kaip tavo – nuolatinis dėmesys, šurmulys, gerbėjos, pagundos?..
Su visais menininkais sudėtinga. Būna emocinių iškrovų, kai grįžti po turo ar didesnio projekto ir tiesiog nenori matyti žmonių, reikia pabūti vienam. Mano žmona – ypatingas žmogus, kuris laiko visą mūsų šeimos pamatą. Esu labai dėkingas, kad ji leido ir leidžia iki šiol dirbti šitą darbą. Neseniai keleriems metams buvau nuo muzikos kiek atitolęs, nes manęs labiau reikėjo namuose. Ir šiandien, jei kas nors lieptų rinktis, ar likti su karjera, ar su šeima, klausimų nekiltų.
Kita vertus, nemanau, kad byra tik artistų poros, ne viską lemia profesija. Kai darbas nusveria šeimą, jos nebelieka. Kažkuriuo metu daugiau manęs tekdavo karjerai, šeima dėl to kentėdavo. Bet laikui bėgant susidėlioji prioritetus. Nesakau, kad man nebesvarbus kūrybinis kelias, gerbėjai, žmonės, kurie ateina į koncertus. Bet visgi žinau, kad mirties patale su manimi bus šeima, gerbėjai neateis nuvalyti man seilytės. Tikrai nenoriu sumenkinti gerbėjų, jie visada padeda, yra šalia muzikos kelyje, kuriuo einu atiduodamas širdį.
Jeigu kas nors duotų galimybę dar kartą rinktis, greičiausiai šitos profesijos nebesirinkčiau. Ne tik todėl, kad ji pavojinga, yra labai daug pagundų, alkoholio, vakarėlių po koncertų, vėlyvų grįžimų, nesaugių kelionių. Tai – gyvenimas ant ratų, dažnai – naktimis. Reikia didelių kiaušų, kad atsilaikytum. Bet dar svarbiau, kad artisto kelias – puiki terpė ugdyti savo puikybę, susireikšminimą.
Manau, šios profesijos žmonės turi daugiausia egocentrizmo, egoizmo, susireikšminimo. Scenoje tas, aišku, reikalinga, bet gyvenime turi savo kainą. Ne visada man tai patinka, bet kadangi nieko daugiau nemoku, automechanika „nepaėjo“ (juokiasi), grįžti prie mašinų negaliu, darau tai, kas man sekasi geriausiai. Jau dvidešimt penkerius metus esu scenoje, ką pasakyti žmonėms tikrai dar turiu. Turiu ir puikią auditoriją, kuri lankosi koncertuose.
Kaip atpažinti tą puikybę, apie kurią kalbi, pajusti, kad jau perlenkta lazda? Žvaigždžių liga tavajame kelyje juk buvo?
Ji visada yra šalia. Tuoj, žiūrėk, pradėsiu pūstis, tau spektaklį daryti, kalbėsiu lozungais, norėsiu pasirodyti protingesnis, nei esu iš tikrųjų. Susėdę interviu mes jau turime pasirinkti, ar norime kalbėti tiesiog paviršiuje: vau, esu toks ir toks, darysiu tą ir tą, tai bus vau, geriausi mano spektakliai, didžiausi ir gražiausi dalykai. Tai būtų nesąžininga prieš skaitytoją, mano klausytoją. Reikia su tuo kovoti ir pasakyti tiesiai: žinote, mano gyvenime ir karjeroje yra visko. Gal kai kam atrodo, kad man žiauriai lengvai viskas sekasi, vaikštau tik pieno puta, bet taip tikrai nėra. Kai pažiūri į savo gyvenimą, kuris yra paslėptas nuo kitų, pamatai, kad gal tiktai 15–20 procentų gero atsitiko, visa kita – nesėkmės.
Bet be scenos, jos paragavus, nebebūtų įmanoma?
Manau, kad būtų. Tik šiandien neturiu kitų alternatyvų. Nerandu, kur man taip gerai sektųsi, kaip scenoje. Be to, sukaupiau daug, o savo kelionės suklūpimų ir sėkmių patirtimi jau galiu dalytis su kitais. Šįmet pradėsiu dėstyti Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijoje. Ten atidaroma popmuzikos klasė, turėsiu pirmąjį savo kursą. Nebegaliu patirties tik savintis, atėjo laikas dalytis.
Ko tave išmokė šeima – keturi vaikai?
Vieno svarbiausio dalyko. Kurį laiką man atrodė, kad viskas sukasi aplink mane. Turėjau labai didelę komandą, kuri mane aptarnaudavo: nešiodavo valgyti, gerti, rankšluostį, nupirkdavo parduotuvėje daug rūbų, nuveždavo, parveždavo. Tas patogu, galima lengvai priprasti. Kai atsirado daugiau žmonių, labai gerai supratau, kad gyvenimas neturi suktis aplink mane. Šeima išmokė, kad mano problemos nėra svarbios. Svarbu yra mano kasdienė kantrybė.
Turėjau išmokti pasirūpinti kitais, o ne tik laukti, kol pasirūpins manimi. Tai yra didžiausias mano laimėjimas. Vis dar to mokausi. Kartais draugai iš manęs juokiasi: „Ką ten – kai yra du vaikai, atsiranda trečias, jie jau vienas kitą augina.“ Pas mus taip nėra. Tiesa, lengviau auginti mažesnius vaikus, nes su pirmais dviem įgauni didžiulį imunitetą trečiam, po trečio turi dar jį didesnį ketvirtam. Jei gautum iš karto keturis, būtų „psichūškė“. Dabar viskas sukrito idealiai – net amžiaus skirtumas tarp berniukų ir mergaičių.
Vyriausiasis Benas tebenori vaidinti?
Man atrodo, jis neturi plano B. Jam puikiai sekasi, jis pradėjo pas Anželiką Choliną spektaklyje „Jaunystė“, ten sukūrė puikų vaidmenį, nors niekada nebuvo nei šokęs, nei vaidinęs. Jis padarė milžinišką darbą, juo taip didžiuojuosi. Po šio spektaklio jį pakvietė toliau vaidinti, kitais metais ruošia Mikalojaus Konstantino Čiurlionio vaidmenį pas tą pačią režisierę. Benui 17-a, ji savarankiškas žmogus. Manęs kartais paklausia nuomonės, bet iš esmės eina savo keliu, pats tvarkosi. Turi savo grupę, rašo dainas, groja gitara. Mano darbas – tik palaikymo komandoje.
Herkus – sportininkas?
Futbolininkas, jam puikiai sekasi, važinėja po pasaulį, grįžta su medaliais. Labai sportiškas ir labai kitoks nei brolis.
Tėtis tirpsta nuo dukryčių?
Kvailas klausimas (šypsosi).
Esi geras tėtis vaikams? Augai savąjį matydamas retai, neturėdamas tikro pavyzdžio, nes tėvai išsiskyrė.
Nežinau, koks esu, – jie kada nors pasakys. Esu girdėjęs posakį, kad turime tėvus tokius, apie kuriuos kiekvienas galėsime pasipasakoti psichoterapeutui. Ir jie turbūt turės ką papasakoti apie mane. Šeimos reikalai nėra lengvai suderinami su mano darbu, o bandymas viską spėti reikalauja daug pastangų. Viską aiškiai suplanuoju minučių tikslumu, laikas užpildytas kasdienių pareigų, jas bandant derinti su veikla, kuri taip pat reikalauja resursų. Išlaikyti balansą – misija neįmanoma: arba vienai pusei tenka per daug manęs, kita kenčia, paskui – priešingai. Visą laiką bandau atrasti viduriuką.
Turi daug talentų, esi matomas ne tik muzikos scenoje, bet ir sukūrei ir tebekuri ryškius vaidmenis miuzikluose, spektakliuose, kine. Kurioje iš šitų sričių labiausiai esi tu, kas artimiausia?
Turėjau didžiulę dovaną sutikti žmones, kurie padėjo man ateiti į miuziklo žanrą, teatrą, kiną, šokį. Nemanau, kad turiu ypatingą talentą ar gimiau kažką mokėdamas. Tiesiog išnaudojau galimybes. O kas esu aš? Girdėdavau apie amžiną konfliktą: jei dainininkas vaidina, yra blogai, bet kai aktorius dainuoja, tai – jau privalumas. Man atrodo, viskas taip susiję, – ta pati muzika, ritmas, emocija, kurios vedami dainuojame, vaidiname, matome grožį, stilių, estetiką, šokį. Viskas taip sąveikauja, vienas kitą papildo, o ne nuskurdina. Labai džiaugiuosi, kad ir aktoriai dainuoja, ir dainininkai vaidina. Taip ir įvyksta nuostabūs atradimai.
Viskas man yra brangu. Ir filmai – „Tadas Blinda. Pradžia“, „Pakeliui“, kuriam parašiau scenarijų. Kiekviename etape galiu pavardyti bent dvidešimt dalykų, dėl ko buvo gera. O ypač dėl žmonių, susitikimų ir atsitikimų, dėl jausmo – kai į jį grįžtu, galiu pasakyti, kaip buvo „faina“! Tik iš laiko perspektyvos viską gali įvertinti. O tada atrodė, kad savaime suprantama, jog mane kviečia vaidinti, dainuoti.
Šiuo metu, be muzikos, – dar ir repeticijos, ruošiuosi turui, kurį pradėsime po premjeros spalio 25-ąją. Spektaklį „Dviese ant stogo“ rengiame su režisieriumi Dainiumi Kazlausku. Mūsų draugystė prasidėjo nuo filmo „Tadas Blinda: Pradžia“, kur kartu vaidinome, tęsėsi Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre su sukurtu sėkmingu spektakliu „Laisvi drugeliai“, kurį jis taip pat režisavo. Ruduo bus ypatingas tuo, kad per du mėnesius su spektakliu aplankysime beveik 20 Lietuvos miestų.
Sakai, kad geriausias tavo laikas – dabar. Nors paprastai scenos žmonės vis nori atrodyti amžinai jauni.
Aš turbūt atvirkščiai. Savo gyvenimą matau etapais. Vaikystė, kryžkelė, paauglystė, tada – jaunystė, vėliau – branda. Toks, koks buvau anksčiau – vaikystėje, paauglystėje, – na, nenoriu būti. Pažiūriu į jaunuosius atlikėjus „Lietuvos balse“ ir pagalvoju: „Dieve, kiek dar visko jiems teks pereiti! O aš ta jau praėjau, atrandu kitus dalykus.“ Mano gyvenime visi dalykai – patirtys, kūrybiniai sprendimai jau susigulėję. Ne visi jie buvo geri, bet atnešė išminties. Ar šiandien esu „fainesnis“, geresnis? Taip, esu – jaučiu pats, kad geresnis, sąmoningesnis, bet nereiškia, kad nedarau klaidų, nesąmonių, kalbu tik aukštomis materijomis. Ne, kas antrą dieną krentu veidu į purvą, iš to keliuosi taip, kaip moku, iš situacijų išeinu, kaip moku, kaip man duota. Surinkta patirtis gera – kiek žmonių teko pažinti, publika užaugo kartu su manimi. Tie patys žmonės, kurie ateidavo į koncertus „Čiuožki“ laikais, jie dabar ateina į violončelių koncertus – užaugę, su šeimomis, vaikais. Su manimi užaugo gražūs žmonės, tą matau kiekvieną dieną koncertuose ar kituose renginiuose.
Prieš 15 metų parašyta „Čiuožki“ nekelia atmetimo reakcijos, kaip šviesaus atminimo Stasiui Povilaičiui „Švieski man vėl“ ar Vytautui Kernagiui „Kolorado vabalai“?
Neišvengiama, kad ateina momentas, kai nuo tokios dainos norisi pabėgti, ją pamiršti ar bent jau perrašyti, perdaryti, koncertuoti kitaip – su kitais instrumentais, kitu ritmu, žodžiais. Tas etapas buvo, bet praėjo. Šiandien dainuoju „Čiuožki“ su dėkingumu, kad ji žmonėms teikia džiaugsmo. Toks, koks esu dabar, gyvenime tokios dainos nesukurčiau. Bet jei paklausę „Čiuožki“ žmonės grįžta namo laimingi, kodėl jiems nedovanoti šito?
Buičiai tavęs nors kiek lieka? Moki įkalti vinį?
Žinoma. Jei ko nemoku, visada yra „YouTube“. „Google“ įvedi „how to įkalti vinį“, gaunu instrukciją, taip ir darau (juokiasi). Sėdžiu sodyboje, ką nors remontuoju, restauruoju baldus, ką nors kalu – man patinka. Atėjo toks etapas, kai nebijau imtis, ko nemoku, nesu išbandęs. Branda? Nežinau. Kita vertus, galbūt. Jei „Čiuožki“ laikais man kas būtų pasiūlęs dėstyti universitete, nebūčiau sutikęs. Tas pats būtų su pasiūlymu tapti mokytoju „Lietuvos balse“. Sakyčiau, kad aš tik dainuoju, vaidinu tam tiktų režisierių spektakliuose ar filmuose, bet – ne mažesnio biudžeto nei „Tadas Blinda. Pradžia“, – esu siauro profilio žmogus. Arba, jei būčiau sutikęs dėstyti, tai – iš puikybės, kad esu kietas, tuoj išmokysiu pasaulį, kaip iš tikrųjų reikia „varyti“. Šiandien aš galiu ir namą pastatyti, išmokti (pabaigiau kursus) dividendinio investavimo. Žadu mokytis aitvaruoti, pagaliau galiu kai kurias automobilio detales pakeisti. Ne, tai nereiškia, kad dažnai tai darau ir man tai patinka. Tiesiog dabar suprantu, kad nieko nėra neįmanomo. Ir, jei kas stabdo, tai tik mano protas ar įsitikinimai, kad nesugebėsiu.
Man įdomu, kas manęs laukia dar toliau.
Esi praktikuojantis katalikas, kalbi, kad Dievas tau stipriai padėjo. Kaip jį atradai?
Dievas būna visų mūsų gyvenime, tik anksčiau ar vėliau reikia su tuo „sudylinti“. Kai nesinori to pripažinti, viskas išeina dirbtinai, pritemptai. Daug metų jaučiau, kad net kūrybinis kelias eina kažkaip nenatūraliai. Mano vidus kalba vienaip, o veiksmai yra visai kitokie. Jaučiau, kad tai turiu sutvarkyti. Gyvenimo skirtumas iki tikėjimo ir jam atsiradus – didžiulis. Kai netiki, galvoji, kad pats viską čia žiauriai kietai varai, viską gerai moki, pasiūlymai, šlovė ir garbė ateina savaime. To norisi dar daugiau, nes esi lyg kiauras maišas, į kurį turi vis pilti galios žarijas, visko patirti dar daugiau, kol susprogsi. Taip gyventi man netiko.
Tikėjimas man nukerta ribą: nulipu nuo scenos ir – viskas, grįžtu į šeimą, nešu šiukšles, sveikinuosi su nepažįstamais ir esu laisvas nuo vaidmens. Tikėjimas įžemina, nes, kaip sakiau, puikybė visada vaikšto šalia ir tik laukia, kad iškrėstum kokį nors spektaklį prie savų ar nepažįstamų žmonių. Grįžus namo karūną nuima ir žmona, ir vaikai. Jiems nereikia jokio Manto žvaigždės. Jie nori tėtės. Yra labai svarbu atskirti, kad tiek kūrybinis, tiek asmeninis gyvenimas sąveikautų tarpusavyje, vienas kitą papildytų. Gyvenime reikia paprastumo, bet scenoje – arogancijos, pasitikėjimo ir spektaklio.
