Mados namai „Maison Margiela“ kiekvieną sezoną pristato dar nematytas naujas idėjas, jų kūryba paremta sekio griauti standartus ir nonkonformizmo. Nors „Maison Margiela“ visuomet sulaukdavo mados pasaulio dėmesio, jų vardas imtas dažniau linksniuoti, kai 2014 metais šie kūrybos vadovu paskyrė dizainerį Johną Galliano, anksčiau kūrusį mados namams „Dior“.
Ekstravagantiškasis britas J. Galliano išgarsėjo teatrališkais aukštosios mados kūriniais, jų kaskart laukta sulaikius kvapą. Šiandien jis tęsia savo unikalią vaizdinę kalbą, mada pasakodamas stebinančias istorijas. Išties – kai kiti mados namai pristato tam tikra tema paremtas kolekcijas, J. Galliano geba sukurti tikrą istoriją su unikaliais personažais: neįtikėtiną, įtraukiančią ir užburiančią.
Ekstravagantiškasis britas J. Galliano išgarsėjo teatrališkais aukštosios mados kūriniais, kurių kaskart laukta sulaikius kvapą. Šiandien jis tęsia savo unikalią vaizdinę kalbą, kūriniais pasakodamas stebinančias mados istorijas.
„Maison Margiela“ mados namuose gimsta naujas mados žodynas, tai visiškai kitokia prabanga, nei matyta blizgesio kupinose Artimųjų Rytų dizainerių aukštosios mados kolekcijose. „Maison Margiela“ Artisanal 2024 m. šou surengtas vėlyvą vakarą netikėtoje vietoje – po Aleksandro III tiltu. Dalis šou pristatymo vyko lauke patiltėje, o kiti svečiai kolekciją stebėjo įsitaisę po tiltu esančioje tamsioje užeigoje. Paskutinis Paryžiaus aukštosios mados savaitės šou įvyko pirmąją šių metų pilnatį, tai kolekcijai suteikė dar daugiau mistiškumo ir žavesio, kuris tvyrojo ore kiekvieną akimirką.
Šou stebėjo ne tik mados redaktoriai, žurnalistai, soc. tinklų populiarieji, bet ir tokios garsenybės kaip Kim Kardashian, Kylie Jenner, Kriss Jenner, Tommy Cashas, Shay, taip pat dizaineris Chirstianas Louboutinas.
Susirinkusius nustebino ir dar vienos žvaigždės pasirodymas – Gwendoline Christie. Tačiau ji čia dalyvavo ne kaip viešnia. Gwendoline tapo modeliu, aktorė vilkėjo pusiau perregimą balto latekso suknelę, pristatytą kolekcijos pabaigoje.
Aukštosios mados kolekcija žiūrovus nukėlė į XX a. pradžią, o šou scenografija priminė gūdžias naktines Paryžiaus gatves ir šurmulį, regėtą vengrų kilmės prancūzų fotografo Brassaï kadruose. Po istoriniu tiltu išryškėjo keisčiausios žmogystos, išraiškingi jų charakteriai ir tarsi atgijo tapytojo Toulouse Lautreco paveikslų fragmentai. Modelių kūnai buvo neįtikėtinai suformuoti korsetais ir apimtis išryškinančiomis pagalvėlėmis, taip išgautas beveik karikatūrinis įvaizdis, akcentuojantis laikmečiui būdingus siluetus. Jie judėjo lyg marionetės, čia pat sustodami ir nejaukiai nužvelgdami žiūrovų veidus, rodos, būtų pasiklydę erdvėje.
Modelių kūnai buvo neįtikėtinai suformuoti korsetais ir apimtis išryškinančiomis pagalvėlėmis, taip išgautas beveik karikatūrinis įvaizdis, akcentuojantis laikmečiui būdingus siluetus.
Aukščiausios meistrystės rūbai balansavo tarp ekstravagancijos, teatro kostiumų, humoro ir nepadorumo, patyliukais atskleisdami tarsi apnuogintus modelių kūnus. Apgalvota buvo smulkiausia detalė: nuo bintais aptvarstytų kojų ir pradrėkstų kelių, raiščiais apraišiotų pirštinių, plačiakraščių skrybėlių, būdingų Belle Epoque, dramatiškumo suteikiančios spalvų gamos iki lėliško makiažo, kuriuo pasirūpino viena garsiausių makiažo meistrių Pat McGrath. Modelių veidai buvo padengti plonu latekso įspūdį kūrusiu sluoksniu, kuris blausioje šviesoje tviskėjo it glajus. Ant drabužių regėti tapybiški šešėliavimo potėpiai priminė XX a. pradžios fovistų darbus, kuriuose žmonių veidus ir kūnus paliesdavo mėlyni ar žali šešėliai.
