Gyvenimas su plastine chirurgija

Autorius
Rimantė Piličiauskienė (reklama)
Nuotrauka
Ievos Rudžionytės nuotr.
CLASSIC IAB | straipsnio pradžioje 970x250
Reklama

Dviejų plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos gydytojų iš Kauno Tautrimo Aštrausko ir Kęstučio Maslausko pavardės daug kam girdėtos ne tik grožio kontekste, bet ir kalbant apie rekonstrukcinę chirurgiją, padedančią žmonėms grįžti į visavertį, savimi pasitikinčio žmogaus gyvenimą.

Gydytojas T. Aštrauskas plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos gydytoju dirba daugiau nei 36 metus. 12 iš jų – Kauno onkologijos ligoninėje, kur daugybei moterų atliko rekonstrukcines operacijas po krūties vėžio ir sugrąžino meilę savo kūnui. Gydytojas supranta, kad po klastingos ligos moterims svarbi ne tik fizinė sveikata, bet ir estetinis kūno grožis bei pasitikėjimas savimi. 2023 metais T. Aštrauskas buvo išrinktas Lietuvos plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos draugijos etikos komisijos nariu.

Plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos gydytojas, med. m. dr. K. Maslauskas jau daugiau nei 20 metų yra neatsiejama Lietuvos plastinės chirurgijos dalis. 10 metų gydytojas dėstė paskaitas Lietuvos sveikatos mokslų universitete. Jis atlieka įvairias plastines ir rekonstrukcines operacijas, tačiau Lietuvoje kone geriausiai žinomas dėl nosies plastikos. Dėl šios operacijos pas jį pacientai vyksta ne tik iš visos Lietuvos, bet ir užsienio šalių.

Daugybę metų esate atsidavę plastinei ir rekonstrukcinei chirurgijai. Kaip pavyksta išlaikyti meilę darbui, kokia ta auksinė taisyklė?

T. Aštrauskas: visi šioje srityje nugyventi metai labai turiningi, kupini iššūkių ir patirties. Mano darbo praktika prasidėjo nudegimų skyriuje. Tai buvo ištvermės mokykla, išbandymas ir įsitikinimas, ar šią profesiją tikrai pasirinkau teisingai. Plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos gydytojo profesija atsirado tik 1992 metais, galima sakyti, kartu su Lietuvos nepriklausomybe. Mes, tuomečiai specialistai, ne itin turėjome iš ko mokytis, tačiau man pavyko kelis kartus išvykti stažuotis į Šveicariją, Norvegiją. Šios kelionės buvo kertinis dalykas, postūmis gilintis dar labiau. Kad tapčiau plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos gydytoju, turėjau ne tik labai norėti, bet ir labai daug dirbti. Iki šiandien ši aistra neišblėso. Kaip ir prieš 36 metus, taip ir iki šiol nenustojau jausti ir matyti prasmės savo darbe.

Tautrimo Aštrausko, Ievos Rudžionytės nuotr.

K. Maslauskas: vertinti šį darbą nėra sudėtinga, nes jis labai dinamiškas. Net ir po 20 darbo metų galiu drąsiai teigti, kad nėra vienodų atvejų, kiekvienas žmogus, jo veido ar kūno anatomija yra individuali ir tas labai žavi. Šiame darbe nėra kada nuobodžiauti, žmonių individualumas skatina tobulėti ir tobulintis. Mokymasis mane labai įkvepia. Išlaikyti meilę darbui taip pat padeda kokybiškas poilsis. Turiu pasisemti įkvėpimo, pakeisti aplinką, aplankyti naujas, dar nematytas vietas.

Ar nesudėtinga turėti savo vardo kliniką, kasdien atlikti operacijas, konsultuoti pacientus Lietuvoje ir Londone ir dar domėtis naujovėmis? Ar lieka laisvo laiko?

T. Aštrauskas: džiaugiuosi, kad klinikoje dirba ir pagrindinį klinikos vairą sukioja žmonės, kuriais pasitikiu. Tai leidžia visą dėmesį skirti pacientams, operuoti, dalyvauti gydytojų konferencijose, skaityti pranešimus. Laisvo laiko nedaug, tačiau, kai jo turiu, man patinka plaukioti baseine, nardyti. Savaitgaliais Tautrimą pamatytumėte ir traktoriuje, prižiūriu savo ūkį ir tuo mėgaujuosi. Poilsis man siejasi su gamta.

Kas esate, be plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos?

T. Aštrauskas: domiuosi architektūra, kartais skambinu fortepijonu, man patinka muzika ir labai įvairi – klasikinė, džiazas, italų, senas geras rokas ir kt. Kai reikia, galiu būti elektrikas ar santechnikas (juokiasi).

K. Maslauskas: esu šeimos žmogus, man patinka skaityti, žvejoti, o labiausiai – keliauti. Turbūt taip ieškau įkvėpimo. Manau, kad esu intravertas, naujus žmones į savo gyvenimą įsileidžiu sunkiai. Nemėgstu triukšmo ir artimiau bendrauju tik su laiko patikrintais žmonėmis.

Kęstutis Maslauskas, Ievos Rudžionytės nuotr.

Kodėl pasirinkote šią profesiją?

T. Aštrauskas: aš buvau auklėjamas techninio mąstymo lygiu, nes mano tėčio profesija – inžinierius mechanikas. Mane domino jo darbai, todėl jaunystėje jam padėdavau ir, atėjus laikui rinktis specialybę, blaškiausi tarp architektūros ir medicinos. Medicina man buvo tolimas dalykas, man nepatiko matyti žaizdas ar kraują, tačiau laikui bėgant supratau, kad tai išugdoma. Techninės žinios pravertė suvokiant mediciną. Tėčio perduotos techninės žinios net padėjo laimėti bronzos medalį jaunųjų chirurgų konkurse. Jame sukūriau techninį aparatą, kuris matavo varžą liežuvyje esant uždegiminiams pilvo susirgimams.

K. Maslauskas: kad noriu studijuoti mediciną, supratau 11 klasėje, ir mano tėvams tai buvo staigmena. Tėvų likau nesuprastas, todėl turėjau antrą variantą – tapti karininku. Visgi jie nusprendė nesipriešinti, o aš kuo labiau gilinausi į gydytojo profesiją, tuo įdomiau darėsi. Mane labai domino kardiochirurgija, tačiau aplinkybės susidėliojo taip, kad atsidūriau plastine chirurgija besidominčių žmonių rate. Sudomino ir pasilikau. Turėjau daug ambicijų, netvėriau savame kailyje norėdamas operuoti ir padėti žmonėms.

Ką dabar patartumėte jaunajai kartai, kuri svajoja tapti plastinės chirurgijos gydytojais?

K. Maslauskas: suprasti, kad pagrindinė šio darbo užduotis – girdėti pacientą, jo pageidavimus ir lūkesčius. Nuoširdžiai jam patarti matant, kad plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos gydytojo įsikišimas nepadės, nepateisins lūkesčių ar net pakenks. Mes turime jausti pagarbą žmogaus kūnui ir sveikatai.

T. Aštrauskas: suprasti, kad ši profesija nėra susijusi su dideliais pinigais, ji susijusi su ilgai trunkančiais mokslais. Gal net visą gyvenimą. Kad skintumėte darbo vaisius, reikia pereiti sunkiąją dalį – išmanyti rekonstrukcinę chirurgiją. Geru rekonstrukcijos chirurgu netapsite neišmanydami estetikos, todėl privalu puoselėti estetikos suvokimą, nuolat semtis žinių, tobulintis, klausytis atvira širdimi ir būti nuoširdžiais, sąžiningais žmonėmis.

Ši profesija nėra susijusi su dideliais pinigais, ji susijusi su ilgai trunkančiais mokslais. Gal net visą gyvenimą. Kad skintumėte darbo vaisius, reikia pereiti sunkiąją dalį – išmanyti rekonstrukcinę chirurgiją.

Reklama

Kokios operacijos yra jūsų mėgstamiausios? Ar stengiatės pildyti pacientų lūkesčius, ar patys patariate pacientams?

T. Aštrauskas: vienos labiausiai patinkančios operacijos aš neturiu.Visada įsiklausau į pacientų lūkesčius. Būna, kartais nuomonės išsiskiria, tačiau užmegzti kontaktą su pacientu – privalu. Jis arba užsimezga ir manimi pasitiki, arba ne. Jei kontaktas neužsimezga, o vis tiek nuspręsčiau operuoti – operacijos rezultatu nebūčiau patenkintas nei aš, nei pacientas. Operacija yra abipusis sprendimas – kaip santuoka. Jei tiek pacientas, tiek aš prieiname prie vienos nuomonės, rezultatai būna džiuginantys.

K. Maslauskas: įsiklausau į pacientą. Įvertinu, ar jo lūkesčiai yra logiški, ar galiu juos pateisinti, ar mano įsikišimas padės pacientui gyventi kokybiškesnį, laimingesnį gyvenimą. Labiausiai man patinka nosies, krūtų, pilvo plastikos, riebalų nusiurbimo operacijos. Po pastarųjų operacijų pacientės visada gailisi nebent to, kad nenusprendė to padaryti anksčiau. Klinikoje turime pažangią techniką, kurią pasitelkę galime pasiekti maksimaliai efektyvių rezultatų. Nosies plastiką atlieku ultragarsine „piezo“ technika, o riebalams nusiurbti naudojame „Vaser Lipo“ ultragarsinį aparatą, kuris skatina geresnį audinių susitraukimą, efektyvesnius rezultatus. Man gera matyti laimingus pacientus. Tai – mano varomoji jėga.

Tautrimai, garsėjate kaip chirurgas, kuris operacijas atlieka pritaikydamas nuosavas metodikas: esate vienas iš 5 procentų pasaulio chirurgų, kurie krūtų didinimo operaciją atlieka per pažastį. Kodėl?

Mano pagrindinis tikslas – tausoti žmogaus kūno audinius ir padaryti kiek įmanoma mažiau žalos. Kiekvienas pjūvis – randas, tad stengiuosi, kad jų būtų kuo mažiau ir jie būtų sunkiai pastebimi. Atlikdamas krūtų didinimą implantais per pažastį, atlieku mažesnį pjūvį ir randas lieka beveik nepastebimas, nekeičia savo vietos. Aš apskritai atsisakiau tam tikrų operacijų, kurios, mano manymu, žaloja moters kūną, tarkime, riboja arba visai panaikina žindymo galimybę. Noriu, kad mano, kaip chirurgo, prisilietimas prie kūno būtų plika akimi nepastebimas.

Į jus kreipiasi daugybė moterų, kurios nori atjaunėti. Kokios operacijos labiausiai atjaunina išvaizdą?

T. Aštrauskas: labiausiai moteris keičia smunkanti veido oda, nusileidusi antakių ar banguota žandikaulio linija. Mane patį labiausiai džiugina rezultatai, matomi po klasikinio veido patempimo, nes pagrindinė senėjimą išduodanti veido dalis – kaklas. Operacijos metu turiu išgauti taisyklingą kampą tarp smakro ir kaklo. Riebalų persodinimas į veidą labai atjaunina odą, atkuria ovalą ir suformuoja dailesnę veido formą. Antakių pakėlimą atlieku naudodamas endoskopą – įrangą, kuri leidžia džiaugtis rezultatais paliekant vos matomus randelius plaukuotoje galvos dalyje.

Jūs – vienas iš nedaugelio chirurgų, kurie veido ir kūno formas rekomenduoja koreguoti pasitelkus nuosavų riebalų persodinimą. Kodėl rekomenduojate būtent šias operacijas?

T. Aštrauskas: visų pirma, turiu laiko patikrintą, profesionalią komandą, su kurios pagalba galiu atlikti sėkmingas riebalų persodinimo operacijas. Šią operaciją atlikti vienam būtų per sudėtinga. Riebalus persodiname į veidą, krūtis, sėdmenis, plaštakas. Šiuo metu dažniausiai taikau hibridinį operacijų metodą, pavyzdžiui, atlikdamas krūtų didinimą implantais atlieku ir riebalų persodinimą. Taip pasiekiu efektyvesnių rezultatų – ištaisau asimetriją, išgaunu maksimaliai patrauklų akiai, natūraliai atrodantį rezultatą. Riebalų persodinimo operacija yra puikus pasirinkimas nenorintiems turėti svetimkūnio.

Kęstuti, jau penktus metus dirbate Tautrimo Aštrausko klinikoje. Kaip pavyksta išlaikyti kolegiškumą, ar nejaučiate konkurencijos?

K. Maslauskas: Tautrimą galiu pavadinti savo mokytoju. Labai daug iš jo išmokau. Jis būdavo iš tų, kurie patys kuria savo metodikas, vis sugalvoja ką nors naujo. Tarp mūsų konkurencijos visai nėra. Į kliniką žmonės dažniausiai atvyksta žinodami, kurio gydytojo konsultacijos jie pageidauja. Taip pat ir renkantis operacijas – kai kurių operacijų, kurias atlieka Tautrimas, aš neatlieku. O kai kuriose turiu gal net daugiau patirties. Skiriasi ir mūsų, kaip chirurgų, darbo braižas, todėl kiekvienas pacientas pasirenka savo gydytoją.

Ar mada turi įtakos plastinei chirurgijai? Ar vyrauja tendencijos?

T. Aštrauskas: tikrai taip. Džiaugiuosi, kad su žinomų moterų pagalba Lietuvoje išnyksta didelių krūtų implantų mada. Juos keičia nedideli implantai arba riebalų persodinimas į krūtis. Tai labai artima mano estetikos suvokimui.

K. Maslauskas: pritariu Tautrimui dėl krūtų implantų mados. Šiuo metu gaji ir itin mažų nosyčių mada, atkeliavusi iš Turkijos. Pats visai neseniai ten stažavausi pas garsų chirurgą, dalyvavau ne vienoje konferencijoje, tačiau atliekant nosies plastikos operaciją man svarbiausia, kad paciento nevargintų sutrikęs kvėpavimas, o tarp nosies formos, dydžio ir veido bruožų vyrautų harmonija.

Praeitais metais Lietuvos plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos draugijoje buvote išrinktas etikos komisijos nariu. Ką jums reiškia šios pareigos ir kaip suprantate etiką darbe bei bendravime su žmonėmis?

T. Aštrauskas: etika man prasideda nuo paties savęs. Stengiuosi išlaikyti ramybę. Girdžiu atsiliepimų, kad esu nekalbus, tačiau darbe esu susikaupęs ir mėgstu konkretumą. Iš kantrybės mane išvesti sunku, taip yra nutikę tik keletą kartų, kai iš žmonių jaučiau nepagarbą. Gerbiu žmones, todėl visada ir pats noriu to paties. Susitikę su pacientu, mes, plastinės chirurgijos gydytojai, turime būti ne chirurgais, o psichologais. Išklausyti. Suprasti. Įvertinti, ar tikrai galime būti tie, kurie padės išspręsti ramybės neduodančią problemą. Kiekvienas žmogus pas mane į kabinetą atsineša savo istoriją. Jei tą istoriją bent kiek pakeisiu į geresnę – triumfuosiu. Čia tikroji šios profesijos prasmė.

Tautrimo Aštrausko klinika