Juvelyrė Adelė Dagytė jau antrą dešimtmetį kuria papuošalus, kurie, atrodo, natūraliai išplaukia vienas iš kito, pinasi į bendrą visumą ir tiesiog susilieja su žmogumi, kuris juos nešios. Su „Adele Notes“ ženklo kūrėja kalbamės, kaip jai pavyksta pasiekti, kad juvelyrika priglustų ne tik prie kūno, bet ir prie asmenybės.
Žvelgiant iš šalies tavo braižas, nuoseklumas juntamas kiekvienoje kolekcijoje, jose nėra greitų sprendimų. Kiek stebi juvelyrikos tendencijas, madas? Galiausiai, ar jauti įtakas ir lūkesčius iš išorės?
Ieškoti savo braižo pradėjau dar studijų metais. Vis išbandydavau vieną ar kitą technologiją, stilių, medžiagas. Dėstytojai anksti pastebėjo, kad turiu savitą raišką, ir vis bandydavo man įsiūlyti išmėginti ką nors naujo, tačiau kaskart, net kai paimdavau visai kitas medžiagas į rankas, mano prisilietimas vis tiek buvo matomas.
Galvojant apie tendencijas ir madas, pirmiausia ateina mintis apie perlų atsiradimą mano kūryboje. Vis jaučiau smalsumą su jais ką nors sukurti, tačiau užtruko laiko prie jų priprasti, jais susidomėti, galiausiai pažvelgti kitu kampu. Galop gimė kolekcija „Pearl diver“, kurioje natūralius upinius perlus „sugavau“ juvelyriškose aiškiose linijose. Vis dėlto perlai – ne trumpalaikė tendencija, o klasika.
Širdelės formos atsiradimo kelias „Amour“ kolekcijoje irgi buvo ilgas. Man labai svarbu pačiai išjausti, atrasti tinkamiausią išraišką. Atrodo, širdelių juvelyrikoje – apstu, tačiau ir šiame įprastame simbolyje justi mano braižas: daug kas pastebi jo architektūriškumą, aiškias formas ir gylį, jautriai nugulančius ant kūno.
Po studijų Lietuvoje buvau išvykusi į Prancūziją ir veikiama šios šalies estetikos grįžusi sukūriau savo pirmąją kolekciją „La Première“. Ji buvo kur kas ekstravagantiškesnė nei mano kūryba iki tol, akivaizdu, kad „parsivežiau“ Prancūzijos ir ją perkėliau į savo darbus. Aiškiai pamačiau, kaip stipriai mus veikia skirtinga aplinka ir kontekstas. Šiemet sugrįžtu prie savo kūrybos ištakų ir rudenį pristatysiu atnaujintą pirmosios kolekcijos versiją.
Esi sakiusi, kad tau svarbu, jog nauji gaminiai įsilietų į jau esamos kūrybos visumą, būtų lengvai derinami tarpusavyje. Kaip to sieki?
Gyvendama Lietuvoje stebėjau, kaip mano kūriniai tarsi savaime tapo subtilesni, lengvesni. Tai nereiškia, kad su jais negalima pasiekti didelio efekto – viskas priklauso nuo nuotaikos, papuošalų derinimo tarpusavyje.
Ir taip, aš noriu, kad naujas gaminys įsilietų į visumą. Mėgstu kurti subtilią juvelyriką, žaisti su variacijomis. Iš vienos detalės galiu sukurti visą seriją, kolekciją, tarsi kūrinių visuma sudarytų vieną bendrą. Todėl nesinori nieko daryti paskubomis, o apgalvoti ir išgryninti iki smulkiausių detalių.
Kuo gaminys subtilesnis – tuo sudėtingiau jį pagaminti. Reikia ypatingos precizikos ir kokybės.
Ar pastebi, kad žmonės tą subtilią kokybę, kiekvienos detalės apgalvojimą įvertina? Galbūt ir neracionaliai, bet matai, kad suvokia, pajunta?
Taip, labai tuo džiaugiuosi. Atradę mano juvelyriką, klientai greitai ją pamėgsta, dažnai sugrįžta patys pasipildyti savo papuošalų dėžučių ar ieško dovanų. Ypač miela, kai žmonės pavadina mane „savo juvelyre“ (šypsosi).
Tavo juvelyriką iš pradžių tarsi nepastebimai, pasąmoningai, o dabar ir labai kryptingai lydi paralelės su parfumerija. Kaip atsirado šios sąsajos, galiausiai tapusios „Adele Notes“ išskirtinumu?
Sąsajos gimė galvojant, kur glūdi mano kūrybos esmė, šaknis. Man labai svarbu, kad papuošalą būtų patogu nešioti, žmogui norėtųsi jį dėtis, tačiau jo nesijaustų. Klientai dažnai sugrįžta ir dalijasi, kad užsidėjus papuošalą jo nesinori nusiimti, nugulęs ant kūno jis tarsi tampa jo dalimi. Čia kaip ir dėl gerų, mums tinkančių kvepalų – patiriame malonumą jais pasikvepindami, tačiau vėliau ant savo kūno jų beveik nebejaučiame, nebent kitas žmogus atkreipia dėmesį į besiskleidžiantį dvelksmą.
Papuošalai, it parfumerija, taip pat kuria asmenybės šleifą. Kartu su komanda įsivardijome, kad mano kūryboje svarbiausias yra žmogus, o tik tada papuošalas. Pirma pamatai žmogų, o vėliau pastebi, kad kažkas ant jo žiba, jį puošia.
Taip pat juvelyriką, kaip ir kvapus, renkasi pats žmogus. Tai labai asmeniškas sprendimas. Turi pirmiausia pamatyti, pajausti ant odos, kūno, kad įsitikintum, ar patinka. Su laiku išsivysčiau gebėjimą padėti žmogui išsirinkti: stebiu jo kūno kalbą, kai jis užsideda papuošalą, su juo pabendrauju, užduodu klausimų. Padarau savitą asmenybės testą (šypsosi).
Ši juvelyrikos ir kvapų sintezė atvedė prie originalaus „Adele Notes Studio“ kvapo, kuriuo dabar pakvepini įsigytų papuošalų pakuotes. Kokia šio kvapo gimimo istorija?
Prieš atidarydama atvirą juvelyrikos parduotuvę „Panoramos“ prekybos centre, susipažinau su parfumere Lijana Aleliūne ir papasakojau jai apie savo kūrybos paralelę su kvapais. Iki tol turėjau tradiciją ką tik nupirktų papuošalų pakuotes pakvepinti savo mėgstamais kvepalais. Visgi ilgą laiką puoselėjau norą sukurti savo; apie tai užsiminiau Lijanai. Ji susipažino su man patinkančiais kvapais, mano kuriama juvelyrika ir sukūrė penkis eskizus, kurių vienas buvo ryškus favoritas.
Jį užuodusi supratau, kad jis primena mano tėčio, menininko Ramūno Dagio, studijos kvapą – dažus, medį… Jose aš, galima sakyti, augau. Toje studijoje prasidėjo mano, kaip juvelyrės, kelias.
Neilgai trukus planuojame turėti „Adele Notes Studio“ kvapą, kurį galės įsigyti visi panorėję. O kur toliau nuves jungtis su parfumerija – man ir pačiai smalsu.
