Tai knyga apie britų aktorę ir humanitarę Audrey Hepburn, kuri pripažinta ir kino, ir mados ikona. Amerikos kino institutas ją išrinko klasikinio Holivudo kino legenda ir įtraukė į tarptautinį stilingiausių žmonių sąrašą.
Biografinio albumo „Pusryčiai pas Audrey“ (leidykla „Briedis“) puslapiuose pasakojama apie neįtikėtiną Audrey gyvenimą nuo pirmųjų karjeros metų iki pasaulinės šlovės, o gausi ir stulbinanti nuotraukų kolekcija atskleidžia laikui nepavaldų legendinės filmų „Atostogos Romoje“, „Sabrina“ ir „Mano puikioji ledi“ aktorės stilių. Britų aktorę labiausiai išgarsino klasika tapusi romantinė komedija „Pusryčiai pas Tifani“, kurioje ji atliko vakarėlius mėgstančios merginos Holi vaidmenį. 2012 m. JAV Kongreso biblioteka šį filmą įtraukė į JAV nacionalinių filmų registrą kaip „kultūriškai, istoriškai ar estetiškai reikšmingą“.
Londone pradėjusi baleto karjerą nuo penkerių metų, jaunystėje Audrey vaidino dvylikoje spektaklių per savaitę, atlikdavo smulkius vaidmenis, dirbo modeliu. A. Hepburn šoko kartu su choru, kol gavo vaidmenį „Sauce Piquante“. Vėliau ji tapo viena garsiausių Holivudo žvaigždžių ir laimėjo du „Oskaro“, tris „Auksinio gaublio“ bei kitų apdovanojimų. Garsus modelis pakerėjo milijonus žmonių savo šypsena, trumpa šukuosena, ryškiais antakiais ir nepakartojamu stiliumi.
Londone pradėjusi baleto karjerą nuo penkerių metų, jaunystėje Audrey vaidino dvylikoje spektaklių per savaitę, atlikdavo smulkius vaidmenis, dirbo modeliu.
Moteris ėmėsi ne tik aktorystės, bet ir aktyviai užsiėmė humanitarine veikla. Paskutiniame knygos skyriuje daug dėmesio skiriama jos darbui UNICEF – 1987 m. A. Hepburn oficialiai pripažinta UNICEF geros valios ambasadore. JAV prezidentas George’as Bushas įteikė Prezidento laisvės medalį už darbą UNICEF, o Kino meno ir mokslo akademija po A. Hepburn mirties skyrė Jeano Hersholto humanitarinį apdovanojimą už nuveiktus darbus žmonijai.
Audrey gyvenimo prasmę išdėstė dviem trumpais sakiniais: „Gyventi reiškia duoti. Jei nebenorėsi duoti, nebeturėsi dėl ko gyventi.“ Štai kodėl ji paliko pėdsaką pasaulyje, kovodama už gyvenimą, kuris būtų laimingas. Audrey buvo emocinga, drąsi, subtili ir romantiška – tokia kaip filmuose. Moters įvaizdis ir pasiekimai pakeitė požiūrį į aktores moteris Holivude. Knygą iš anglų kalbos vertė Kristina Tamulevičiūtė.
Ištrauka
1961-aisiais Audrey šeštus metus iš eilės pateko į tarptautinį „Šlovės salės“ geriausiai apsirengusiųjų sąrašą. Būdama geriausiai besirengiančių pasaulio moterų Panteone, aktorė išlaikė įprastą kuklumą, nors yra davusi daugybę interviu apie elegancijos suvokimą. Žurnale „This Week“ Audrey nurodė savo stiliaus dekalogą: ji pavaizduota kaip gaivi ir ekscentriškų detalių vengianti moteris. Audrey pirmenybę teikė drabužių kokybei, o ne kiekybei. Ji dėvėjo tokius drabužius, su kuriais jautėsi patogiai, bei progai tinkančias sukneles. Be to, aktorė žurnalistams atskleidė gudrybes, kaip atrodyti kuo geriau: atsisakyti pečių pagalvėlių ir apykaklėmis sukurti siaurų pečių iliuziją. Norėdama atrodyti žemesnė, Audrey rinkosi žemakulnius batelius. Kad akys ir plaukai atrodytų tamsesni, ji pirmenybę teikė juodai, baltai ar šviesioms spalvoms, manydama, kad dėl ryškių spalvų ji atrodys dar blankesnė. Aktorė beveik nenešiojo papuošalų, bet mėgo paprastus perlus; jie Audrey išvaizdai suteikdavo paskutinį akcentą, tokį minimalų, kad visi aplinkiniai atrodydavo vulgariai. „Palyginti su ja, jaučiuosi kaip skudurais vilkintis begemotas“, – sakė Marilyn Monroe.
Audrey pirmenybę teikė drabužių kokybei, o ne kiekybei. Ji dėvėjo tokius drabužius, su kuriais jautėsi patogiai, bei progai tinkančias sukneles.
Tuo metu ji dažnai pozavo žurnalams, pavyzdžiui, 1960 metais „Vogue“ išspausdino įsimintiną fotosesiją: aktorė turėjo princesės vertą Givenchy garderobą, rinkosi dienines ir vakarines sukneles, kurias derino su turbanais ir skrybėlėmis. Pasak aktorės, mada buvo vienintelis jos lengvabūdiškumas. Ji pripažino meilę madai, o ypač Hubertui de Givenchy, ir tai, kad incognito vyksta į Paryžių tik norėdama susitikti su dizaineriu. Givenchy teigė, kad jo drabužiai taip dailiai atrodė tik dėl aktorės vidinio grožio. Draugystę jis patvirtino ypatinga dovana – legendiniais kvepalais, kuriuos sukūrė įkvėptas Audrey.
Per vakarienę Niujorke Givenchy jai padavė krištolinį buteliuką ir prižadėjo, kad metus šie kvepalai bus tik jos, po to atsidurs prekyboje. „Mais, c’est interdis!“ („Ak, negalima taip elgtis!“ arba „Neturėtum taip elgtis!“) – sušuko Audrey. Givenchy savo žodžio laikėsi, ir po dvylikos mėnesių uždraustas kvapas „L’Interdit“ pasirodė kvepalų parduotuvėse, užburdamas viso pasaulio moteris žibuoklių, rožių, jazminų, pipirų ir gvazdikų natomis su medžio baze. Klasikiniai kvepalai dvelkė išskirtinumu, rafinuotumu ir romantika, kaip ir juos įkvėpusi mūza.
Pirmoji kvepalų reklama su Audrey nuotrauka pasirodė 1960 metais. Tai – pirmieji įžymybės įkvėpti kvepalai, kuriuos visuose tarptautiniuose žurnaluose reklamavo jos nuotrauka (fotografas Bertas Sternas). Kai teisininkai Audrey patarė reikalauti atlygio iš dizainerio, kuris bet kuriuo atveju pareiškė esantis pasirengęs sumokėti bet kokią prašomą sumą, pasipiktinusi aktorė išreiškė savo poziciją: „Iš Huberto aš nieko nenoriu. Man nereikia jo pinigų. Jis – mano draugas. Jei aš jam padėjau sukurti kvepalų verslą, tuomet padariau tai, ką ir turi padaryti draugai. […] Nieko man nereikia. Taip, aš netgi noriu nueiti į parduotuvę ir įsigyti šiuos kvepalus mažmenine kaina.“
